Už lauko durų – rudenio paguoda

Ar ne per retai pakeliate akis nuo kompiuterio ekrano ir žvilgtelite pro langą? O kaip dažnai rudenį atsistojate nuo kėdės, apsimuturiuojate kaklą minkštu šaliku ir, pamiršę iš tiesų visai nereikšmingas kasdienes problemas, žengiate pievos, miško, ežero link?

Nuoširdžiai tikiuosi, galite drąsiai teigti tai daranti(-s) dažnai. O jeigu ne, būtinai rekomenduoju pabandyti. Nes gamta – mūsų vidinės jėgos, ramybės ir darnos šaltinis. Kiekvieno iš mūsų. Tik kai kurie esame tai pamiršę, nes per metro storio betono sienas gamtą pajusti sunku.

mūsų stiprybė, įkvėpimas ir darna kartais randama tik peržengus lauko durų slenkstį – – –

 

DSC_0075

Dažnai žmonės kažkur skuba, bėga, nesuprasdami kodėl ir kam, nebematydami krypties, pamiršę tikslą… Taip būdami jie tarsi randasi kažkur šalia egzistencijos, šalia gyvenimo, bet ne jame. Apgauname patys save, manome apgaunantys laiką, bet šis visada laimi, o kai jo pergalė akivaizdi, prisimename, kad visai nespėjome gyventi!

mokykimės būti čia ir dabar, apsidairykime, susivokime, kur ir kaip esame.

 

DSC_0089

DSC_0116

 

Kiekvieną sekundę mus supa kažkas, kam skyrę nors trupinį savo dėmesio nesigailėsime ir tikriausiai atrasime kažką naujo – savyje, artimuosiuose, jų elgesyje, aplinkoje, ore, kuriuo kvėpuojame… Ką jau kalbėti apie tobulas gamtoje randamas smulkmenas, kurias aplenkiame net nesusimąstę, nespėję įsižiūrėti, užfiksuoti akimirkos – iš tiesų pamatyti, pajausti, užuosti – patirti – išgyventi.

DSC_0018 copy

DSC_0070 2

 

Pagalvokite apie tai, nes galite praleisti kažką išties reikšmingo.

Meditacija prasideda nuo stabtelėjimo, sąmoningo įkvėpimo ir iškvėpimo, žvilgsnio, rimstančio proto.

 

DSC_0047

DSC_0058

Mes tik pasitaikius progai skubame į mišką, stebime kaip jis keičiasi, klausome kaip ošia, bandome suprasti jo kalbą, išgirsti.

Pilnais plaučiais semiame tyrą miško gaivą, tą su niekuo nesulyginamą kvapą – upės, medžių kamienų, rasotos žolės. Taip gera visa tai uosti, pamažu patiems tampant dalele tos gaivos, gyvybės.

Akys merkiasi nuo šokančių vakaro Saulės spindulių, širdis juose šildosi, veide randasi nuoširdi, lengva šypsena. Turiu stebėti, matyti, prisiminti.

DSC_0056

,,Tiesiausias kelias į Visatą yra per miško tyrus.”

Pajutus tą tylą, miško dovanojamą ramybę, viduje tarsi kažkas atgimsta, pakyla, sugrįžta.

Juk tai – mes, tik akimirkai prisiminę kas esantys.

Tai – mūsų tūkstantį kart nutildyta siela, taip pasiilgusi santykio ir supratimo. Gamtoje ji sugrįžta, čia ji girdima ir laukiama. Čia jos niekas neužgožia, čia po truputį grįžtame.

 

DSC_0109

grįžkime dažniau – – –

Ar matėte kaip staiga pagelto, nuraudo kieme augantis klevas? Ar pastebėjote kelintą valandą prie jūsų darbo kabineto langų pradeda sukiotis zylių pulkelis? Ir ar seniai įsikibę širdžiai artimui į parankę braidėte netoliese plytinčiose pievose?

Pirmyn. Darnos ten – su kaupu.

DSC_0107

Dalinuosi akimirkomis iš paskutinio mūsų pasivaikščiojimo.

Su meile,

Agnieta

 

Vienas komentaras - “Už lauko durų – rudenio paguoda

  • Milda

    Nepaprastai džiaugiuosi, jog pagaliau įsigijome vasarnamį, absoliutų vienkiemį tarp miškų. Nežinodamas net nerasi, o ir žinodamas ne iš pirmo karto pataikysi kur važiuoti 🙂 Dabar svajojame apie terasą http://www.kiemoprojektai.lt/lt/kiemo-projektai/terasos.htm nes ryte nubudus gerti garuojančią arbatą ir klausytis paukštelių čiulbėjimo yra kažkas nerealaus. Išlipus iš lovos basomis braidyti po rasotą žolę… gyvenimo svajonė

    Atsakyti

Rašykite žinutę

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *