Prieš metus gimė Gaja, o aš – kartu su ja

Rytoj (šį tekstą rašau sausio 16d.) – mūsų mažosios dukrytės Gajos pirmasis gimtadienis. Praėjo jau metai nuo netikėto, dramatiško, rizikingo, bet tuo pačiu visiškai stebuklingo ir atveriančio patyrimo – jos gimimo. Jį vadinu ir savo antruoju gimimu, nes būtent taip jaučiausi. Turbūt pirmą kartą gyvenime susidūrusi su realia grėsme savo gyvybei. O šįkart – mudviejų.

Dukrelei – vienas mėnuo, o aš po truputį grįžtanti į save

 

Trumpai Gajos gimties istoriją aprašiau po penkių dienų nuo tosios patirties. Jaučiu, kad greičiausiai įžodinta istorija turi likti tokia, kokia buvo užrašyta. Taigi, štai ji. Labai atvirai, nuogai dalinuosi, be jokios abejonės, viena stipriausių savo gyvenimo patirčių. Tuo, kas nutiko šalčiausią 2021 metų naktį… Kai gulėjau ligoninės palatoje, glausdama prie savęs savo mažylę, nesumerkdama akių, stebėdama už lango lėtai krintančias snaiges. Ir dėkodama…

Ačiū, kad gimei, mano brangenybe. Ačiū, kad atėjai ir tiek daug pažadinai. Visada jaučiu tave. Ir jausiu amžinai.

Užrašyta 2021-01-22

Kaip gimė Gaja

Draugė papasakojo sapnavusi mane. Kad parašiau jai laišką, kuriame buvo daug skaičiaus septyni. Supratau – gims 17 dieną. Jaučiau tai ir anksčiau, tik dar nežinojau kaip.

Dieną prieš jai gimstant, automobilio kilometražo eilutėje pasirodė penki septynetai. Pajutau, kad turbūt jau greitai, nors dar nebuvo jokių ženklų. “Na va, susirinkai savo septynetus”, – sakėm su vyru.

17tą dieną po dviejų savaičių kasdienių pasivaikščiojimų miškuose panorau ilsėtis ir visą dieną gulėjau. Tik susidėjau kūdikio drabužėlius į ligoninę. kaip tyčia.

Atėjus vakarui, viskas buvo ramu ir įprasta. Pamaniau, kaip gi taip apsirikome nuojauta dėl mažosios atėjimo dienos? Ir po vakarienės, 20val paplūdo kraujo upė.

Staiga. Be jokių ženklų. Labai netikėtai, greitai ir galingai. Išsigandau, bet tuoj pat ėmėmės veiksmų. Paskambinome greitajai, tėvams, kad atvyktų pabūti su Rojumi, atsiguliau ant grindų, iškėliau kojas aukštyn, kad pristabdyti gąsdinantį kraujavimą ir… nusiraminau.

Laukėme. Mintyse visą laiką meldžiausi, kartojau mantrą ir, nors nejutau vaikelio judesių, nors neįsivaizdavau, kas vyksta, beliko laukimas ir tikėjimas.

Tada – tarsi filme. Niekada nepatirta – greitosios pagalbos darbuotojai mane pakuoja ir neša, guldo į automobilį, mėlyna šviesa, aukštyn pakeltos kojos, Dariaus ranka, rankoje – Šiva lingamo akmenėliai, sirenos, žvaigdždėtas šalčiausios metų nakties dangus ir gaiva, trumpai mane pervežant į ligoninę. koridoriuje išsirikiavusi, manęs laukianti medikų komanda. Liftas, laiptais bėgantys medikai ir… tada svarbiausia – vaikelio širdies dūžiai. Ji gyva. Ji yra. Viskas bus gerai.

Staigus pasiruošimas Cezario pjūvio operacijai. Covid testas. Dalinė nejautra. Operacinė. Mantra, mantra, mantra ir nuolatinė akių ir širdies kontakto su medikais paieška. Palaikymo norėjosi daugiau nei ko kito. Būsiu turbūt amžinai dėkinga toms kelioms poroms palaikančių akių, nes tik tiek buvo matyti per veidus dengiančius skydus ir kaukes.

Ir kažkokiu stebuklingu, neįtikėtinu būdu visą šį laiką pavyko išlikti ramybėje, tame pačiame laukime. Niekas nebuvo svarbu. Visiškai pamiršau lūkesčius apie natūralų gimdymą, liko tik vienas noras – išgirsti jos verkimą.

Ir ji prabilo. O man pasipylė ašaros. Ji gyva. Ji jau čia. Viskas bus gerai. Dėl situacijos, mažylę, žinoma, iš karto nunešė į gretimą patalpą. Reikėjo išsiurbti kraują iš skranduko. Bet aš ją girdėjau ir visa širdimi buvau su ja. Kalbėjau, palaikiau, siunčiau visą meilę ir verkiau, verkiau, verkiau. Per visas kaukes, dangalus ir drebulį. Mes jos nepraradome…!

Ir tik operacijai baigiantis, gydytojas, pirmą kartą pažvelgęs man į akis, pasakė, kad kraujavimas prasidėjo dėl dalinės placentos atšokos – per anksti nuo gimdos sienelės atsiskirti pradėjusios placentos.

Kaip sužinojau vėliau, tai – itin reta nėštumo komplikacija, patiriama tik 0.5-1.8% neščiųjų dėl neaiškių priežasčių (bent jau mano sveiko nėštumo atveju). Ir, kaip teigė vėliau mane, pasakojančią savo istoriją rezidentams filmavusi akušerijos skyriaus vedėja, placentos atšoka sutinkama labai retai, bet, kai taip atsitinka, tai nebūna tokios sėkmingos istorijos kaip mano. Nei mamai, nei kūdikiui.

O mums abiems viskas buvo gerai. Ir tai – tikras stebuklas. Nors gerai nukraujavau, perpylimo, kuriam buvo ruoštasi, neprireikė, net nepraradau sąmonės, ko visą laiką tikėjausi, o Gaja, išskyrus kraują skrandyje, gimė visiškai sveika ir drūta mergina!

Aš, pamiršusi savo svajonių gimdymo viziją, pastangas dėl jo ir visus “planus” jaučiausi laimingiausia pasaulyje, rankose laikydama savo Gają. Pačią tyriausią, švelniausią, bet tuo pačiu ir stipriausią būtybę. Nebeliko nieko, tik dėkingumas. Taip ir gulėjau akių nesumerkdama visą naktį, glausdama prie savęs tą mažą stebuklą.

Gal susilaikysiu nuo kalbėjimo apie gulėjimo ligoninėje ypatumus, bet buvo labai sunku, nepatogu ir nejauku. Kelios valandos po operacijos jau turėjau viena prižiūrėti mažylę ir save, nes vyrui neleido net aplankyti, o personalas užsukdavo retai. Per laiką, praleistą ten, miegojau iš viso gal valandą. Tad antradienio popietę išsiprašiau namo. kadangi viskas abiems buvo gerai, mus išleido. Ir iš naujo prasidėjo gyvenimas kartu, keturiese, apie kurį turbūt kažkada ir knyga pasirašytų.

BET! Esame nepaprastai dėkingi visiems nuostabiems specialistams – nuo greitosios pagalbos darbuotojų iki mane pasitikusio ir operavusio personalo – AČIŪ, kad išgelbėjote mus, tiesiog…

17tos dienos 20val visai netikėtai prasidėjo kraujavimas, o 21:21val jau pirmą kartą išgirdau Gajos verksmą. Tokio trumpo laiko užtenka, kad prasidėtų naujas gyvenimas.

Nepaprastai stipri patirtis, perkeitusi daug ką viduje, kažką pažadinusi, kažką nugramzdinusi… Sava. Reikalinga. Mūsų.

gimties stebuklas,
vykęs tris metus
ir aš, galiausiai,
gimdanti save.

***

 

 

Aš nežinau… Nesuvokiu, tik jaučiu. Tik nutuokiu, kaip stipriai įmanoma mylėti. Kaip stipriai jausti. Ir kiek toje meilėje telpa, kokia ji plati ir įvairi. Ir apie tai dar rašysiu, nes dabar tuo gyvenu – vaikų meile, jų nulemtomis pamokomis ir suvokimais, kurie stipresni už bet ką anksčiau patirto. Amžinai būsiu jiems už visą šį turtą dėkinga.

 

 

Nuotraukoje vilkiu Darnos viskozės tampres ,,Sparnai

 

 

O dukrelės pirmojo gimtadienio išvakarėse jaučiu, kaip dar labiau plečiasi mano širdis. Kaip augindama ją, tarsi auginu kitą mažą mergaitę – mažą Agnietą. Tai apsikabiname mudvi su dukrele, stipriai stipriai – ir kartu augame. Prisiglaudę dar vieną savo mažiuką Rojų.

Dangų ir Žemę.

Dukrą ir sūnų.

Pilnatvę.

Agnieta

rašo

tau

Rašykite žinutę

El. pašto adresas nebus skelbiamas.