Kas aš esu? Atsakymas į šį klausimą kartais vos vos pagaunamas. Nes aš keičiuosi. Ypač dabar. Neseniai mano gyvenimas kardinaliai keitėsi, galima netgi banaliai pasakyti – apvirto aukštyn kojomis. Ir dabar bandau užčiuopti savo truputį primirštą esmę arba susipažinti su naująja savimi. Kodėl manasis gyvenimas taip stipriai keitėsi? Nes tapau mama. Dabar jau dviejų mažylių.
Tai jau žinai, kad Agnieta yra mama. Tiesa, ši mano dalis dabar užima daug laiko ir vietos širdyje. Tačiau esu ir kasdien vis labiau prisimenu apie gausybę kitų savųjų dalių – vienodai svarbių, vieningai kuriančių mano esmę. Kas dar esu? Kiek save prisimenu – vaikystėje, darželyje, mokykloje, universitete ir jį baigus, visur ir visada esu kūrėja. Visada rašiau ir žinojau, kad užaugusi dirbsiu rašydama. Tam ruošiausi kurdama mokyklos laikraštį, to mokiausi universitetuose Lietuvoje ir JK ir nesibaigiančios praktikos metu. O dabar labiausiai mėgstu kurti du dalykus: tekstus (taip pat eiles) ir drabužius.
Kurdama aš kaifuoju. Bet labiausiai kaifuoju akimirkomis, kai jaučiu, kad dalinimasis kūryba įkvepia kitus ir yra prasmingas jiems.
Kaip visa susiję su drabužiais ir kodėl mano tinklaraštis prieglobstį rado šalia ,,Darnos” kūrinių? Nes tai ir yra vienas iš ,,Darnos” kūrinių. Visa, kas yra čia – mūsų šeimos – mano, Agnietos Jonikienės ir mano vyro – dizainerio Dariaus Joniko bendra kūryba, kuria dalinamės jau aštuonis metus. Visa jungianti ašis, tema, pagrindinė mintis visada buvo ir yra darna. Kad ir kaip keičiamės mes, mūsų aplinkybės, gyvenimai ir mintys, visa amžinai sukasi apie darnos paieškas ir siekį dalintis bent nedidele jos dalele, bent jos nuojauta su kitais.
Justina Rau Photography nuotrauka
Vilkiu lino marškinius ,,Gaja” ir medvilnės trikotažo kelnes ,,Debesys” arba derinį ,,Širdies keliu“
Aš esu amžinose savęs, atsakymų, atradimų, sąmoningumo, visko prasmės paieškose. Esu amžiname išminties siekyje. Vieni įdomiausių dalykų man – žmonės bei jų psichologija ir kosmosas, rankomis ir protu sunkiai apčiuopiami dalykai. Tai, kad aš dar tiek visko nežinau, mane įkvepia ir veda pirmyn. Ir man labai gera, jei norėsi atrasti kartu. Jei norėsi pasidalinti savais išjautimais ir kartu tyrinėti save bei šitą neįtikėtiną pasaulį(-ius).
Neišvengiamai tyrinėjimai ir jų kampas, aplinka kinta, priklausomai nuo gyvenimo etapo, nuo to, kiek jų jau praėjo ir ką juose nuveikiu, kaip save atrandu.
Daug metų dirbau žurnalo ,,Raktas” žurnaliste. Kalbinau gausybę įdomiausių žmonių, kurie mane išmokė nepaprastai daug. Dauguma pašnekovų mane įkvėpė, skatino susimąstyti, žavėjo savo pavyzdžiu. Nemeluosiu – buvo ir tokių, su kuriais pabendravus tekdavo nusiimti rožinius akinius. Dažnai suprasdavau, kad žmogaus įvaizdis ir tikrasis jis – tarsi dvi skirtingos istorijos. Todėl ilgainiui pradėjau vis labiau vertinti atvirumą, tikrumą, drąsą būti tokiu, koks iš tikrųjų esi ir kalbėti tai, ką galvoji, o ne tai, ką turėtum sakyti. Man labai patinka kalbinti žmones, klausti jų, bandyti juos suprasti, išgirsti, apie ką jie iš tikrųjų yra ir visa tai užrašyti. Kiekviename žmoguje – tiek prasmingo ir įdomaus. Kiekviename pokalbyje atsiskleidžia mažytės visatos. Noriu jas čia kaupti.
Esu žmogus, labai stipriai jaučiantis dalinimosi prasmę. Pirmas mano impulsas, nutikus kam nors džiugaus ar reikšmingo – bėgti su kuo nors pasidalinti. Prisimenu, šeštoje klasėje, grįžusi namo ir radusi ten tėvų staigmeną – mažą kačiuką, trumpai į jį pažiūrėjusi, tuoj bėgau prie telefono ir skambinau visiems, kurių telefono numerius žinojau. Juk reikėjo kuo greičiau pranešti gerąją naujieną! Turbūt jau jauti, kad ir šis tinklaraštis gimė dėl tos pačios priežasties – dalinuosi, vadinasi, gyvenu.
Visada rašau – taip aš gyvenu, taip realizuoju save, taip kuriu tai, kuo tikiu. Paskutiniu metu rašau visiškai atvirai. Čia rašysiu taip pat – apie vidaus ir išorės patirtis, suvokimus, apie pamokas ir įkvėpimus. Dalinsiuosi pamąstymais ir eilėmis. Užrašysiu tokius pat atvirus pokalbius su įkvepiančiais žmonėmis. Apie viską ir apie bet ką, bet plačiąja prasme – apie darną, jos siekį ir paieškas, jos išjautimus – visiškai skirtingus, bet vedančius ten pat.
Justina Rau Photography nuotrauka
Vilkiu medvilnės džemperį ,,Žydėjimas“
Tik neapsigauki – aš dar ieškau savosios darnos, kelio į ją. Tiksliau, ne kelio, o kelių, nes kiekviename etape jie neišvengiamai bent truputį kinta. Aš nežinau visiems galiosiančio recepto ar stebuklingo kelio, bet dalinsiuosi apie tai, kuo dabar gyvenu, ką atrandu pati ir klausiu to savo pašnekovų. Gal tuose pamąstymuose ir pokalbiuose atrasi tai, kas veiks ir tau.
Aš – jausmo žmogus, todėl dažniausiai mano tekstai – labai intuityvūs, besiliejantys, o užrašyti – mažai keičiami. Jaučiu, kad palikdama viską taip, kaip užsirašė, esu sąžiningiausia. Žinau, kad yra žmonių, savo kūrybą tobulinančių iki negalėjimo, bet rašyme to nesiekiu, nes man svarbiausia – jausmas, impulsas, kurį tuo metu perduodu rašydama.
Ko daryti šiame tinklaraštyje nesiruošiu? Tikrai neketinu nieko mokyti, aiškinti, įrodinėti savo tiesos. Tokios tiesos paprasčiausiai nebeturiu, nebežinau. Kadaise maniau žinanti, netgi bandžiau įrodyti ją kitiems, o dabar tiesiog stebiu, bandau suprasti, pajausti. Ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad tie, kurie teigia tikrai žinantys tiesą, tikėtina, vėliau irgi ja suabejos. O jei niekada nesuabejoji savo tiesa, ar, apskritai, mąstai? Pažinti, įsivaizduoti, įsijausti į kito jausmus, įsitikinimus ir mintis, suprasti iš kur ir kaip jie formuojasi, man – nepaprastai įdomu.
Vilkiu medvilnės džemperį ,,Švelnumas“
Galiausiai, aš nežinau kaip tu pamatysi mane. Nes matysi mane savo širdimi ir protu, remdamasis savo patirtimi ir pasaulio suvokimu. Visi vienas kitą matome unikaliai, vis truputį kitaip. Ir turbūt nei vienas nematome visko – nei apie save, nei apie kitą. Man tai – gražu. Tas nepakartojamumas. Jis yra. Kad ir mažose detalėse, bet dažnai mažiausieji, subtiliausieji dalykai žavi labiausiai.
Tai į straipsnio pavadinime užduotą klausimą kviečiu atsakyti tave. Ilgainiui. Skaitant, įsiklausant, žiūrint. Ir svarbiausia – jaučiant. Kviečiu tave skaityti jaučiant ir jausti skaitant. Ir nepamiršti, kad tai, ką laikai tiesa, galbūt – netikra. O kas yra tikra? Ar kas nors yra tikra? Ar tai, apskritai, svarbu?
Einam, kartu pažaisim žodžiais. Pažaisim gyvenimą.
Agnieta
rašo
tau