HIMALAJAI – pirmieji kalnų pojūčiai, šventyklos ir užburianti Ganga – Haridvaras (3 dalis)

Tęsiu pasakojimą apie mūsų prieš metus vykusią kelionę į Indijos Himalajus. Nors tai vyko ne vakar, prisiminimai vis neišdyla, o, rašant, kaip niekada atgyja ir sušildo, verčia šypsotis, kvatoti, jaustis nostalgiškai, ilgėtis ir mintyse planuoti kitą kelionę. Taigi… tęsiame toliau. Keliaujame kartu! 


***

Mes su Dariumi Haridvare – Himalajų papėdėje prie šventos upės Gangos

 

Kur galėčiau prigulti?

 

Pagaliau pabėgome iš Delio. Po nelengvos, visą naktį trukusios kelionės traukiniu (apie ją skaitykite ankstesniame dienoraščio įraše), ankstų rytą išlipę Haridvaro geležinkelio stotelėje, jautėme ir palengvėjimą (gaivus oras!), ir didžiulį nuovargį. Nakties įtampa leido budriai snūstelti gal tik porą valandų, tad, dar pilni ne visai malonių Delio įspūdžių, jautėmės labai pavargę. Vienintelis noras, kurį tuo metu aš jaučiau – kuo greičiau kur nors prigulti ir pamiegoti.

Įdomu ir nelabai linksma buvo tai, kad patys neplanavome šios kelionės, tad tai, ką ir kaip veiksime, buvo numatyta tik preliminariai. Tiesą sakant, Indijoje dažnai kitaip ir nepavyksta. Čia nutinka įvairių netikėtų dalykų, tad tenka prie jų prisitaikyti ir keisti savo planus. Visgi, turbūt labiausiai vargino tai, kad, atvykę į naują vietą, kur planuodavome nakvoti, niekada iš anksto nežinojome kur nakvosime. Pavargus tekdavo ieškoti nakvynės vietos – negaliu tų vietų vadinti viešbučiais ar netgi hosteliais, nes tai tiesiog nėra TAI. Kas buvo Indijoje, supras.

Taigi, nakvynės paieškos prasidėjo. Tempdami po Delio dar sunkesnėmis tapusias kuprines ir tašes, keliavome į miestelyje esantį viešbutuką, kuriame ketinome apsistoti. Deja, ten vietų nebuvo. Per nuo ankstyvo ryto jau šurmuliuojantį Haridvarą keliavome nuo vienos iki kitos nakvynės vietos, kol radome visiems (na, tarkime…) tinkamiausią, nes pigiausią. Mes iš karto kambario negavome, nes jis dar nebuvo sutvarkytas, tad gavome laikiną vietą, kuri mane visiškai patenkino, nes ten buvo LOVŲ! Cha, daugiau tą akimirką nieko nereikėjo… Dalis kompanijos iškeliavo į miestą, o mes ėjome miegoti.

 

Bandymai išsimaudyti Gangoje ir nesibaigiantis turgus

 

Atsibudus, viskas atrodė jau šviesiau, tad nusprendėme apžiūrėti Haridvarą ir kelias svarbiausias šios vietos šventyklas, nes kitą rytą jau planavome išvykti tolyn į Himalajus. Haridvaras – tarpinė stotelė, kur iš pradžių susirenka piligrimai, vėliau trauksiantys į kalnus. Čia teka plati ir dar švari, labai gaivinanti, bet ne ledo šalčiu alsuojanti, kaip kalnuose, karalienė Ganga. Nuostabioji… Tarp dar, palyginus, neaukštų kalnų įsikūrusiame miestelyje gana ramu ir jauku. Iš vienos ir iš kitos pusės kalnuose įkurtos gausiai lankomos hinduistų šventyklos, kuriose garbinamos įvairiausios dievybės. Keliavome link jų.

 

Pirmoji mūsų aplankyta Mansa Devi šventykla

 

Kadangi šventyklos, kurias norėjome aplankyti, įkurtos kalnuose, į jas kelia specialūs pakėlėjai. Kol nukeliavome iki jų ir, kantriai sulaukę savo eilės, įsigijome bilietus, dar pasivaikščiojome ir netgi šio bei to užkandome keliuose Haridvaro turguose. Tiesą sakant, daugumoje Indijos vietų atrodo, kad turgūs tiesiog neturi ribų, kad jie nei kur nors prasideda, nei baigiasi. Kadangi parduotuvių Haridvare mažoka, gyvenimas vyksta turguose. Ir jis tikrai spalvingas.

 

Turgaus eismas – skubėti nepavyks.

Šviežios gėrybės. Įdomu, kad Indijos turguose dažnai parduodami nulupti agurkai.Tie agurkai – delikatesas, kurio neragavome, vengdami nehigieniškų laikymo sąlygų.

Šių ,,kailiukų” (tikiuosi, dirbtinių) paskirties taip ir nesupratau. Bet atrodė įdomiai : ))

 

 

Praėjome ir pagaliau pasisveikinome su didingąja, visoje Indijoje garbinama (bet ir nepaprastai daug šiukšlinama – paradoksas) Ganga. Jos krantuose veiksmas vyksta nuo pat ankstaus ryto iki nakties. Ganga – tikras Haridvaro gyventojų traukos centras, prie kurio būriuojamasi tiesiog pasikalbėti ar pažioplinėti (tai indai labai mėgsta : )) jie nepaprastai atsipūtę ir moka tiesiog būti) bei melstis, medituoti, maudytis, skalbti drabužius…

 

Gangos gaiva išties ypatinga. Ji truputį (o kai kuriuos – netgi labai) užburia, po maudynių joje – visada nuramina, paguodžia, sustiprina, įkvepia, pailsina… Norisi vėl ir vėl pasinerti į šventus Gangos vandenis.

 

Kažkas Gangoje meldžiasi, jai lenkiasi, tiki, kad besimaudant apvalo ne tik kūną, bet ir sielą (tiesą sakant, jausmas po maudynių Gangoje – išties ypatingas), maudo savo garbinamas dievybes, o kiti (nuotrauka viršuje) renka kažką (tikriausiai, jų nuomone, vertingo) iš jos dugno.

 

Bandėme išsimaudyti. Pasitraukėme kuo toliau nuo centro, siekdami išvengti baltaisiais susidomėjusių indų žvilgsnių. Kaip įprasta, buvome vieni iš absoliučios baltųjų mažumos šiame miestelyje, o mūsų tuo metu susibūrusioje kompanijoje buvome dvi merginos, tad stebinčiųjų, kaip maudomės, tikrai nenorėjome. Apskritai, maudytis viešose Indijos vietose žmogui iš Vakarų – gana neįprasta ir, tiesą sakant, gana sudėtinga. Ten maudomasi vilkint drabužius. Tiksliau, taip ten maudosi moterys. Vyrai apsisuka juosmenį plono audinio skiaute, vadinama čadaru ir brenda, o moterys dažniausiai maudosi apsijuosusios sariu arba tuo pačiu čadaru, bet – visą kūną.

Atradę tinkamą maudynėms vietą, pirma su drauge įbridome, o, nusprendusios apsižvalgyti ir galbūt persirengti, apsivynioti, supratome, kad krante, kur ką tik visiškai nebuvo žmonių, pilna mus stebinčių indų vyrukų. Nusprendėme apsiriboti braidymu, o maudynes planuoti geresniais laikais. Vyrai išsimaudė. Tiksliau, pasinėrė į vėsų, gaivinantį vandenį, nes Haridvare Ganga, bent jau tuo metų laiku, kai ją lankėme, gana sekli, tad vandens – maždaug iki kelių.

 

Ko meldžiama Haridvaro šventyklose?

 

Pilnutėlė Mansa Devi šventykla. Grūstis prie kiekvieno altoriaus.

 

Aplankėme dvi pagrindines Haridvaro šventyklas (jų yra ir daugiau, tik mes ne viską spėjome), pastatytas skirtingose jo pusėse, kalnuose. Šventyklos, tarsi miestą iš visų pusių saugančios ir jo gyventojus laiminančios tvirtovės, į kurias kyla specialiai įrengti pakėlėjai. Kontrastas, jaučiamas pakilus virš miesto triukšmo į žiogų svirpimo pripildytas gaivias džiungles, pribloškia. Gera. Norėjosi, kad ta tyla, tas poilsis tęstųsi kuo ilgiau.

 

Šioje ir daugybėje kitų Himalajų nuotraukų matysite mus, ,,pasipuošusius” tašku ant kaktos. Šie taškai piešiami beveik visose hinduistų šventyklose kaip apsauga ir tikėjimo ženklas. Gerai, kai piešia lengvai nuplaunamais dažais, nes būdavo visaip… 🙂

 

Šventyklose (Mansa Devi ir Chandi Devi) žmonių tikrai netrūko. Iki altorių plaukėme kartų su indų minia. Praplaukdami, kartais net nespėdavome įžiūrėti dievybių. Ta sumaištis neleido atsipalaiduoti ir ramiai pajausti šventyklos atmosferos, to šventumo, kurį ten, žmonių ir pirkinių minioje bei triukšme atrasti mums buvo išties gana sudėtinga, o vietiniams – visiškai įprasta. Tos lauktos ramybės, tiesa, nors ir tikėjomės, neradome ir daugumoje kitų Himalajuose aplankytų šventyklų.

 

Šventykloje galima įsigyti įvairių aukų dievybėms, kurios vėliau paduodamos šventikams, prižiūrintiems altorius. Haridvaro šventyklose dažniausiai aukojami pūsti ryžiai, riešutai, gėlės ir smilkalai.

 

Dažnai indai juodu pieštuku, kurį vadina ,,kajal”, padažo ne tik aplink moterų, kartais – vyrų, bet ir mažų vaikų (ir berniukų, ir mergaičių) akis. Jie tiki, kad tai apsaugo nuo ,,nužiūrėjimo”. Yra ir praktiška to prasmė – padažytos akys mažiau dirginamos dulkių, kurių Indijos miestuose ir miesteliuose tikrai netrūksta.

 

Hinduistų šventyklų dievybės laikomos asmenybėmis, dievo įsikūnijimu, tad su jomis ypač pagarbiai elgiamasi. Joms aukojamas maistas, nes tikima, kad dievybės jį valgo, gėlės ir gėlių girliandos, smilkalai, pinigai… Kai kurios šventyklos skirtos garbinti konkrečiai dievo formai, jo pavidalui, kitose, kaip Haridvaro šventyklose, rasime daugybės skirtingų dievo formų garbinimui skirtus altorius.

Žmonės atkakliai bando prasibrauti prie altorių, norėdami bent akimirką išvysti dievybę, tiksliau, kad ji juos išvystų, kas vadinama daršanu. Tikima, kad tam tikros dievo formos gali išpildyti tam tikrus žmogaus troškimus. Pavyzdžiui, tikima, kad Indijoje daug kur garbinamos Durgos arba Kali deivės išpildo materialius troškimus – ką nors joms paaukojusiems dovanoja turtus ir materialią sėkmę, gerbūvį. Kitos dievybės, pasak vietinių, apsaugo nuo pavojų, o dar kitos, kurias garbina nedaugelis, malonę suteikia iš žmogaus viską atimdamos, taip, kaip tikima, priartindamos jį prie savęs, prie dieviškumo, atsirišus nuo materialių turtų ir juslių. Kaip sakant, kiekvienam – savo.

 

Haridvaro šventyklose garbinamos dievybės: Durga, Hanumanas ir daugybė kitų, kurių nepažįstu ir kurių nutoraukos netilptų į vieną įrašą : )

 

Atgaivą jausdavome išėję iš šventyklų ir atsigręžę į kalnus bei džiunglių ramybę, kartais sudrumsčiamą medžiais besikarstančių vietinių beždžionėlių. Tas pirmasis Himalajų pojūtis, nors ir dar labai mažytis, palyginus su tuo, ką atradome vėliau, toliau keliaudami, buvo nepakartojamas. Jie užbūrė nuo pirmo žvilgsnio, pirmos pažinties.

 

 

Vakaras su Ganga

 

Apsilankę turguose ir šventyklose, pagaliau sugrįžome prie Gangos, laukdami kiekvieną vakarą ten vykstančio Gangos garbinimo, vadinamo Ganga pudža. Stebime saulėlydį, rimstančius vietinius, atliekančius vakaro apsivalymo ritualus šventuose vandenyse… Atmosfera stebuklinga.

 

Haridvare Gangos krantuose radome daugybę ten paliktų, vandenų skalaujamų įvairiausių formų dievybių: Šivą su Parvati, Šivos bulių Nandį, Krišną… Taip ir nesužinojome kodėl.

Vakarėjantys Gangos krantai ir milžiniškos Šivos skulptūros nugara.

 

Vis norisi kalbėti apie tą nepaprastą Gangos dovanojamą ramybę. Apskitai, myliu upes, myliu vandenį. Visada, būdama prie jo, jaučiuosi kitaip – labiau tėkmėje. Bet Gangos teikiamas jausmas – ypatingas. Jis toks stiprus. Atrodo, jauti jos gyvybę, nuotaiką, šventumą, jauti, kokia ji ypatinga. Ganga ir jos išlikimas ekstremaliomis, žmogaus sukeltomis sąlygomis (megapolių, lūšnynų šiukšlės, daugybė į upę paleidžiamų negyvėlių ir kitokia industrinė tarša) daugumai dar yra paslaptis, bet jaučiu, kad kažkokią paslaptį ji tikrai slepia. Ir tarsi tyliai, kukliai, išmintingai šypsosi.

 

Ramybė. Darna. Saulėlydis prie Gangos. Indijoje saulė visada kyla ir leidžiasi taip pat – didžiulis raudonas rutulys greitai atsiranda arba išnyksta, trumpam nušviesdamas arba užtemdydamas pasaulį.

 

Kas vakarą Haridvare vykstantis Gangos garbinimas, net ir dabar jį prisiminus, verčia kūną pašiurpti… Daugybė, daugybė žmonių, iš abiejų Gangos krantų pusių, atsisukę į ją, iškėlę rankas, dainuojantys, besimeldžiantys, besijuokiantys, verkiantys… Visa buvo persmelkta nuoširdumo, nuoširdžios maldos ir tikėjimo šventos upės stebuklu, asmeninio santykio su ja, personifikacijos. Indai tą moka – jie tiki visa širdimi, jiems tai įgimta ir taip natūralu. Būnant Indijoje, to stebėjimas ir pastebėjimas dovanoja labai brangių suvokimų.

Taip gera matyti spindinčias tikinčiojo akis, jose blyksinčią viltį ir atsidavimą, tikrą ryšį, kurį jis noriai puoselėja kiekvieną akimirką, neiškeisdamas į bet kokius kitus malonumus.

Ant Gangos kranto tūkstančių tikinčiųjų dainuotos giesmės dar ilgai skambėjo ir dar dabar skamba mintyse…

 

Gangai paaukota ugnis nešama tikintiesiems, kurie ja ,,prausiasi”, tikėdami apvalančia galia.

 

Kaip įprasta, staiga sutemo. Traukiame link nakvynės vietos, grožėdamiesi naktiniu turgumi ir Gangoje atsispindinčiomis miesto šviesomis.

 

Dar viena bemiegė naktis

 

Kelias pirmąsias naktis Indijoje niekaip negalėjau normaliai miegoti. Esu įpratusi miegoti tyloje, o čia tylą rasti sunku, tad priprasti prie nuolat dieną ir naktį girdimo triukšmo prireikė kelių dienų ir naktų.

Haridvare taip pat miegoti nelabai pavyko. Visą naktį gatvėse skambėjo pokalbiai ir garsiai klausoma indiška pop muzika. Ten niekas nereguliuoja, kada gatvėse turi būti tylu. Ten – laisvė. Ir ji tąnakt mane neblogai sutrikdė : )) Ir dar karštis. Prie jo taip pat reikėjo priprasti. Nors miegodavome niekuo neapsikloję (tik ant čiužinio pasitiesę savo plonytį medvilnės miegmaišį), nuo karščio buvo neįmanoma pabėgti.

Atsibudome anksti ryte ir, nusiprausę bei pameditavę švintančioje terasoje, besidairydami į ant vietinių namų stogų vykstantį veiksmą, sulaukėme dviejų mūsų kompaniją kalnuose vežioti dešimt dienų turėjusių džipų ir angliškai nekalbančių jų vairuotojų. Ir vėl leidomės į nepažintą kelią.

 

Ryto meditacija.
P.s. visos kelionės metu naudodavomės kiekviena proga išsiskalbti ir išdžiovinti drabužius, nes kiekvieną naktį miegojome vis kitoje vietoje. Nuotraukoje džiovinu per dieną ir naktį išdžiūti nespėjusią skarą : )

 

 

Viskas, paprašę Himalajų šeimininko Šivos palaiminimų, kylame aukštyn, pirmyn, tolyn.

Arčiau dangaus.

 

Iki kitų įrašų!

 

Su meile,

Agnieta

 

Vienas komentaras - “HIMALAJAI – pirmieji kalnų pojūčiai, šventyklos ir užburianti Ganga – Haridvaras (3 dalis)

Rašykite žinutę

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *