Eimantė Šeškutė: Apie tobulai netobulą gyvenimą

Su balerina, ,,365 dienos jai” planuotės ir ,,Life is the art” projekto bendrakūrėja Eimante Šeškute kalbu tikrai ne pirmą ir net ne dvidešimtą kartą. Šią įkvepiančią jauną moterį pažįstu jau daug metų ir susižavėjusi stebiu jos virsmus, augimą, visapusį tobulėjimą bei skleidimąsi, brandą. Nors susitinkame ne taip dažnai, kaip norėčiau, kiekvieną kartą bendraudamos tuoj pat neriame į gelmes, kalbamės apie svarbiausius dalykus. Apie orą svaičioti netenka.

Taip ir šįkart – mums prisėdus ant minkštos sofos jaukiuose, gražiuose Eimantės namuose Vilniaus senamiestyje, klausiau jos apie esamą, tiek daug talpinantį jos gyvenimo etapą, kūrybą, santykius, įkvėpimus, laimės paslaptis, baletą ir antrus metus leidžiamą išskirtinę planuotę. Klausydama draugės, vis labiau rimau ir, atitolusi nuo kasdienybės rūpesčių, sugrįžau į save, vėl ir vėl iš naujo prisimindama, kuo tikiu. Kviečiu prisiminti ir tave.

Mudvi su Eimante po pokalbio. Abi vilkime Darnos drabužius.

Aš – medvilnės džemperį ,,Dabar ir čia“, o Eimantė – marškinėlius ,,Stebuklai” ir džemperį ,,Gyvatė“.

 

Kalbėkimės atvirai. Noriu rašyti apie tikrumą ir daryti tai nuoširdžiai, be vaidybos. Pirmas mano klausimas Tau susijęs su tobulumu. Žvelgiant iš šono, galima pagalvoti, kad Tavo gyvenimas – tobulas, kad Tu – tobula. Balerina, graži, visada stilingai apsirengusi, kurianti vieną projektą po kito, keliaujanti, netgi gražiai valganti ir visada besišypsanti… Ar viskas ir yra taip, kaip matome Tavo socialinių tinklų profiliuose? Ar viskas Tavo gyvenime tobula?

Man atrodo, viskas yra tobulai netobula. Neseniai nusprendžiau nebenorinti gyvenime siekti tobulumo, kurio anksčiau aktyviai siekiau. Dabar noriu tiesiog gyventi. Suprantu tavo klausimą, nes daug žmonių iš šalies pastebi ir mano, kad mano gyvenimas – tobulas. Tačiau kalbėdama su savo artimais draugais, užsimenu ir apie to tobulumo kainą. Jūs net neįsivaizduojate, kiek darbo, pastangų kainuoja šis tobulas gyvenimas. Daugybė dalykų ir veiklų, padedančių jį susikurti, lieka užkulisiuose.

Aš nenoriu kompromisų, nenoriu susitaikyti su tuo, ką man siūlo, jei tai nėra susiję su mano svajonėmis. Noriu to, ko iš tikrųjų noriu. Ir žinau esanti verta gyventi savo svajonių gyvenimą – apie tai nuolat kalbu. Kiekviena esame to verta, tik vienos pasirenka susikurti savo svajonę, o kitos – ne. Taigi, mano gyvenimas man yra tobulas. Jis – įdomus ir jame šiandien itin daug smalsumo, minčių apie tai, kaip galiu jį kurti savo pasirinkimais.

Mėgsti iššūkius?

Taip! Einu, bandau, darau… Kartais pavyksta, o kartais – ne taip, kaip iš pradžių norėjau. Veikiu nebijodama nesėkmės.

O kokie yra tieji užkulisiai, kuriuos minėjai?

Tai – visos mano veiklos, praktikos ir mintys. Pavasarį, keliaujant autobusu namo į Vilnių iš pajūrio, sugalvojau norinti visada puoštis savo mintimis. Tai – pats gražiausias aksesuaras, gražesnis už bet kokius deimantus. Niekas nėra gražiau už gražių minčių buvimą. Jaučiu, kaip jos skleidžiasi ir vibruoja. Tieji užkulisiai – mano darbas su savimi, savo šešėliu, traumomis, kurias patiria kiekvienas žmogus. Vienos meno terapijos sesijos metu su dėstytoja kalbėjome apie tai, kad galime manyti nepatyrę jokių traumų, bet taip mano tik apie jas nežinantys. Gijimo, savęs gryninimo procesas niekada nesibaigia.

Ne kiekvieną rytą atsikeliu laiminga – kartais liūdžiu, kartais mane įskaudina. Nepaisant to, stengiuosi susikurti savo nuotaiką, išlikti sąmoninga ir pastebėti savo mintis, suprasti jų priežastis. Kasryt nusiteikiu: ,,Nesvarbu, kas nutiks, aš išliksiu geros nuotaikos.” Tai – mano pasirinkimas, mano sprendimai. Kartais nusprendžiu paliūdėti – jeigu to noriu, tai sau ir leidžiu. Taip pat galiu nuspręsti džiaugtis viskuo, kas nutinka.

Ar Tau tai visada pavyksta?

Ne visada. (juokiasi) Visgi, pradėjusi jaustis atsakinga už savo būsenas ir sąmoningai jas rinktis, dažniausiai sėkmingai tai ir pasiekiu.

Asmeninio archyvo nuotrauka

O ar Tau, apskritai, pavyksta pasiekti visų savo tikslų?

Vėlgi, ne visada. Tačiau nuostabu tai, kad kartais pavyksta netgi geriau nei svajojau. Būna, iš pradžių atrodo, kad tikslas nepasiektas, kad man nepavyko, bet ilgainiui matau, kad viskas išsisprendžia dar geriau. Stebiu Visatos ženklus, dažnai padedančius pakeisti būseną ir nusiteikimą, patvirtinančius, kad viskas vyksta geriausiu būdu. Kadangi mano gyvenime visko vyksta labai daug, anksčiau jaudinausi, kad man nepavyks kitų veiklų suderinti su daug dėmesio, jėgų ir laiko reikalaujančiu darbu Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Nežinojau ką daryti, kol nusprendžiau tiesiog pakeisti savo požiūrį. Pagalvojau: ,,Kaip bus, taip.” Siekiu lengvumo, atsipalaidavimo būsenos, džiaugsmingumo. O visų svarbiausia, man atrodo, jausti dėkingumą.

Ar atlieki kokias nors konkrečias sąmoningumo praktikas? Kas Tave įkvepia siekti minėtų dalykų?

Labiausiai mane įkvepia kiti žmonės, jų pavyzdys. Mano gyvenime atsirado labai gražių bendrysčių, draugų, kurie gyvena pilnatvėje ir jaučiasi laimingi. Pažinusi juos, pajutusi, kaip jie gyvena, suvokiau taip pat norinti gyventi lengvai, džiugiai. Susimąsčiau apie tai, ką jie daro ir ką, siekdama savo svajonių, galėčiau daryti aš.

Anksčiau buvau sau labai griežta. Jeigu nuspręsdavau atlikti kvėpavimo pratimus, būtinai tai darydavau kiekvieną dieną, jei medituodavau, būtinai užsibrėžtą laiką. Disciplina man buvo ypatingai svarbi – to išmokau balete, tačiau reiklumą sau lemia ir mano charakterio savybės. Visgi, dabar tiesiog pasiduodu tėkmei, impulsui… Kasdien klausiu savęs: ,,Ko tu šiandien nori?”

Pavyzdžiui, vieną dieną jaučiausi emociškai sunkiai. Susimąsčiusi, kaip galiu pasijusti geriau, leidau sau ramiai pasivaikščioti, skaniai pavalgyti, įsigyti ką nors gražaus ir apsilankyti parodoje. Pasijutau labai laiminga ir tą laimę susikūriau pati. Taigi, manau, kad svarbiausia mano šiandienos praktika – tiesiog gyvenimas. Nėra tokios praktikos, kuri stebuklingu ir greitu būdu leis pasijausti laimingu. Ir visgi, svarbu nuspręsti, kad tavo gyvenimas, svajonės, tikslai – absoliučiai viskas priklauso tik nuo tavęs. Žinoma, aplinkybės egzistuoja, tačiau daugiausiai lemia mūsų pasirinkimai ir sprendimai. Nusprendę gyventi nuostabų gyvenimą, kitokio ir negyvensime.

Eimantė vilki Darnos drabužius: viskozės tampres ,,Sparnai“, ekologiškos medvilnės marškinėlius ,,Stebuklai” ir medvilnės džemperį ,,Gyvatė“.

 

Niekas nėra kaltas dėl mūsų nesėkmių, niekas mums neskolingas. Kiti žmonės negali paversti mūsų laimingais. Man atrodo, tobulas gyvenimas ir yra apie tai – visų pirma, suprasti bei įsivardinti, kaip nori gyventi, ir tiesiog taip gyventi.

Ruošdama savo antrus metus leižiamą kalendorių ,,365 dienos jai” , radau nuostabią Lao Dzė citatą: ,,Kai pradėjau vertinti tai, ką turiu, visas pasaulis atsidūrė po mano kojomis.” Mums nuolat ko nors trūksta, vis negana… Tačiau kai pradedame vertinti tai, ką turime, kai išmokstame dėkoti, jausti dėkingumą, pradeda pildytis mūsų norai. Dėkingumo energija nepaprastai stipri.

 

Minėjai charakterio savybes, padedančias laikytis disciplinos. Kaip apibūdintum savo charakterį, savo esybę? Kokia Tu ir kaip tokia tapai?

Aš esu džiaugsmas. (juokiasi) Nusprendžiau nusiimti visas kaukes ir būti tuo, kas esu. Nebebijau, kad kam nors nepatiksiu, nes žinau, kad visiems įtikti neįmanoma. Tiesiog noriu gyventi savo autentišką gyvenimą. Gakbūt kam nors aš atrodau pernelyg laiminga, per daug besišypsanti ar dar ką nors daranti ne taip… Tačiau aš esu aš ir šiandien man svarbiausia būti laiminga. Man labai patikusi Dmitrijaus Trockio mintis yra apie tai, kad vienintelė mūsų atsakomybė Dievui yra būti laimingais. Mes bandome labai sudėtingai gyventi. O visas pasaulis iš tikrųjų – toks nerimtas… Aš noriu jame žaisti ir daryti tai, ką noriu. Einu ten, kur jaučiu.

Studijuodama šokio ir judesio terapiją, vis labiau įsitikinu, kad kūnas su mumis bendrauja, nuolat bando mums ką nors pasakyti. Jis tiesiog negali mūsų apgauti. Tai, kas esu, labai glaudžiai susiję su kūnu, judesiu, žaidimu juo… Taip pat man nepaprastai svarbus tikrumas. Pavargau nuo kitų melo, minčių slėpimo. Pati sakau, ką jaučiu. Todėl man patinka tai, kuo daliniesi tu. Kas nors galbūt gali tau pasakyti: ,,Žinai, Agnieta, užknisai – per daug skundiesi”, bet juk tai yra tikra. Socialiniai tinklai – tiesiog žaidimas ir man patinka savo sekėjams tai priminti. Labai džiaugiuosi, kad yra tikrą gyvenimą rodančių žmonių.

Studijuodama sužinojau, kad egzistuoja dvi depresijos rūšys: vieną rūšį patiriantys jaučiasi labai blogai, o kitos rūšies apraiška, atvirkščiai, yra perdėtas pozityvumas. Todėl dar atsargiau pradėjau vertinti tuos, kurie gyvena dėvėdami ,,Viskas yra nuostabu, o pasaulis – visiškai tobulas” kaukę. Ji labai trapi. Kas slepiasi už tos pozityvumo kaukės? Ką šis žmogus iš tikrųjų jaučia? Mano gyvenimas nėra vien apie gėlytes ir drugelius – net nenoriu tokia būti. Labiausiai vertinu visišką tikrumą. Jeigu noriu džiaugtis, džiaugiuosi visa esybe, o jei noriu liūdėti, liūdžiu, nebėgu nuo šios būsenos.

Kuo dabar pripildytos Tavo dienos? Kuo gyveni, ką veiki?

Paradoksalu – sukūriau planuotę, o mano dabarties gyvenimą labai sunku suplanuoti ir daug ką darau spontaniškai. Veiklų, kuriose šiuo metu dalyvauju, yra labai daug. Pagrindinė mano veikla – darbas Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tai – tarsi mano gyvenimo ašis, aplink kurią vyksta ir derinamos visos kitos veiklos. Baletui skyriau daugybę savo gyvenimo metų ir vis dar noriu šokti, tai man vis dar labai svarbu.

Antroji pagal svarbą mano veikla – nemažai iššūkių keliančios šokio ir judesio terapijos magistro studijos Vilniaus Universitete. Dar dvi man brangios ir svarbios veiklos – kalendoriaus ,,365 dienos jai” kūryba bei ,,Life is the art” projekto moterims kūrimas kartu su Laura Vanagiene.

Linos Skukauskės nuotrauka

O laisvo laiko ar turi?

Štai dabar – mano laisvas laikas. Laisvu laiku aš dirbu. (juokiasi) Išties jo lieka nedaug, o dabar – beveik visai nelieka. Paskutiniu metu aš dirbu dirbu dirbu, o tada leidžiu sau dvi ar tris dienas ilsėtis prie jūros. Tiesiog vaikštau paplūdimyje, miške, ilsiuosi, jeigu noriu, su kuo nors pabendrauju. Esamu gyvenimo etapu jūra – mano saugi vieta, mano šaltinis, prie kurio pasikraunu ir susigrąžinu save. Kai kasdienybėje visko tiek daug, kartais atrodo, kad galva sprogs… Tada sustoju, susirašau darbus, prioritetus ir bandau gyventi toliau. Visgi, tas bent trumpas pabėgimas, aplinkos pakeitimas, laikas sau ten, kur man gera – nepaprastai svarbu.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Kai kasdienybėje visko tiek daug, ar joje lieka laiko santykiams, parterystei?

Bandžiau rasti laiko žmogui, kurį sutikau rugpjūtį. Po ilgo laiko jis buvo tas, su kuriuo norėjau kurti santykius. Visgi, ilgainiui supratau, kad santykiai negali būti kuriami vienos pusės. Rasdavau jam laiko, tačiau dabar šio ryšio nebepuoselėju, nes nežinau apie ką jis yra ir kokia jo ateitis. Jeigu nematau santykių perspektyvos, jei nejaučiu abipusių pastangų ir susidomėjimo, renkuosi atsitraukti. Siekiant gražių, auginančių santykių, juos puoselėjant, reikia gerokai pasistengti. Šiuo metu renkuosi šį laiką skirti sau, savo projektams ir šeimai. Visgi, manau, kad norint skirti laiko, viskas įmanoma.

Jau antrus metus kuri moterims skirtą planuotę, kalendorių. Papasakok, kaip gimė šis projektas ir kuo jis Tau ypatingas?

Visada žinojau, kad rašysiu, kursiu knygas. Jaučiau turinti tam reikalingus gebėjimus, talentą. Pati nuolat turėdavau bent kelias knygeles, kuriose rašydavau skirtingus dalykus. Kartą, ieškodama jų, pagalvojau, kad būtų gerai turėti vieną knygelę, kurioje tilptų viskas, kas man svarbu. Susimąsčiau – o gal galėčiau tokią knygą sukurti pati? Tai buvo praeitų metų spalio viduryje.Jaučiau tvirtą pasiryžimą ir tikėjimą savo idėja, nors ir supratau, kad spalio viduryje pradėti kurti planuotę ateinantiems metams – gana vėlu. Tie, kurie apie mano planus išgirdo pirmieji, truputį nustebo, bet nebandė pakeisti mano nuomonės. Džiaugiausi susisiekusi ir apie savo idėją papasakojusi draugei, dizainerei Viktorijai. Planuotės idėja jai patiko ir sudomino ir, nors spalio pabaigoje, kai su ja susisiekiau, Viktorija buvo Varšuvoje, ji sutiko kurti planuotę kartu. Paskambinau kitam draugui Kristijonui, Kaune įkūrusiam spaustuvę TUKa. Pasiteiravau, kada vėliausiai galiu priduoti paruoštą spaudai planuotę. To klausiau, nors dar nieko nebuvau pradėjusi, neturėjau jokios medžiagos. Nieko nenutuokiau apie knygų leidybą! Tik susitikusi su Kristijonu, sužinojau gausybę naujos ir svarbios informacijos. Nors viskas buvo nauja, nepažinta, entuziazmo nepraradau, buvau nusiteikusi labai ryžtingai. Net Kristijonui nepavyko manęs atkalbėti. (šypsosi)

Sužinojusios termino, iki kurio reikėjo priduoti planuotę spaustuvei, datą, su dizainere Viktorija dirbome naktimis. Mano santaupų leidybai neužteko, tad knygelę sumaniau leisti už pinigus, kuriuos gausiu pardavusi savo automobilį. Įkėliau skelbimą apie jo pardavimą, tačiau ilgai nesulaukiau nei vieno skambučio. Iki knygos spausdinimo termino likus maždaug savaitei, paskambino pirmieji susidomėję mano automobiliu ir, mano laimei, jį įsigijo net nesiderėję. Gavau pinigus, reikalingus planuotės leidybai! Spėjome viską pabaigti iki termino ir gruodžio pradžioje savo rankose laikiau pirmuosius trisdešimt knygelės egzempliorių.

Kaip jauteisi?

Tarsi pagimdžiusi. (juokiasi)

Labai trumpas, bet intensyvus nėštumas. (juokiuosi)

Taip, nuo knygelės sukūrimo iki jos laikymo rankose praėjo mažiau nei mėnuo. Sukūriau, tai sukūriau, bet tada prasidėjo pardavimų klusimai, kurių iki tol dar nebuvau sprendusi. Su draugių pagalba žinia apie knygelę pasklido gana greitai ir gruodžio 24-ąją pardaviau paskutinį jos egzempliorių. Jaučiausi be proto pavargusi, bet nepaprastai laiminga.

Mano kurtų planuočių kiekis – labai ribotas. Kiekvieną knygelę supakuoju ir užrišu pati, savo rankomis. Kiekvieną jų palydžiu į kelionę pas ją išsirinkusią moterį, linkėdama jai gyventi savo svajonių gyvenimą. Šis procesas man – labai svarbus, todėl net nesvarstau apie didelius tiražus. Jeigu negalėčiau prisiliesdama prie kiekvienos knygelės su moterimis dalintis savo energija, meile, turbūt nenorėčiau užsiimti jų kūryba.

Eimantės kurta planuotė

Linos Skukauskės nuotrauka

 

Puikiai Tave suprantu. Drabužius kuriame ir išlydime lygiai taip pat – su meile, rūpestingai. Dažnai ,,Darnos” drabužis siūnamas tik gavus užsakymą, todėl jis skirtas būtent tam žmogui. Sprendžiant iš klientų atsiliepimų, jie tai jaučia. Rinkdamasi didelių ir mažų kūrėjų gėrybes, skirtumą jaučiu ir aš.

Labai suprantu. Aš taip pat daug labiau vertinu kokybę nei kiekybę. ,,365 dienos jai” planuotę kuriu ne dėl pelno. Visų pirma – dėl savirealizacijos, o antra – siekdama palaikyti moteris ir padėti joms įgyvendinti svajones. Taip pat man labai svarbus išskirtinumas, o ribotas kiekis – jo sąlyga. Praeitais metais, pasibaigus knygelių tiražui, dar iki pavasario daugybė moterų man rašė ir klausė, ar gali jų įsigyti. Galėjau užsakyti dar vieną tiražą, tačiau esu nusprendusi, kad šių knygelių tiražas visada bus tik vienas, kad jų nekartosiu, siekdama išlaikyti unikalumą.

Eimantės kurta planuotė

Linos Skukauskės nuotrauka

 

Esi nuostabiai stilinga moteris – apranga, interjeras, detalės – visa apie Tave, atrodo, tobulai dera. Iš kur tai? Kaip Tau tai pavyksta?

Išties – grožis, estetika man labai svarbūs, nors ir negalvoju apie save kaip apie labai stilingą. Man tai natūralu. Savo stilių kuriu remdamasi vidine nuojauta, klausdama savęs: ,,O kaip aš noriu atrodyti? Kokią save noriu matyti?” Neseniai susimąsčiau apie tai, kad negalėčiau įvardinti, apibrėžti savo stiliaus.

Dievinu baltą spalvą. Man atrodo, jei apsirengsi baltai, nesvarbu kokiais drabužiais, visada atrodysi gražiai. Tikrai per daug nesistengiu visko derinti, tiesiog rengiuosi taip, kaip jaučiu ir tą dieną noriu.

Ką Tau reiškia grožis?

Aš tiesiog kaifuoju nuo grožio. Pradėjusi gyventi atskirai nuo tėvų, ėmiau pirkti sau gražius daiktus. Man malonu valgyti iš gražių indų. Nelaukiu svečių, kad parodyčiau jiems šventinius indų rinkinius. Anksčiau visa, kas gražiausia, buvo taupoma išskirtinei progai, o mūsų tėvai, būdami vaikais, net bijodavo valgyti iš tų šventinių indų – neduok, Dieve, sudaužys. Dabar mąstau visiškai kitaip – noriu sau suteikti viską, ką galiu geriausio. Grožis, estetika padeda man jausti ir išreikšti meilę sau. Na, o dar svarbiau – tiesiog gerai jaustis.

Kas Tau svarbu renkantis drabužius?

Galiu turėti tik keletą drabužių, bet visi jie turi man taip patikti ir būti tokie kokybiški bei patogūs, kad norėčiau dėvėti kasdien. Labai daug veikiu, einu, važiuoju, todėl man itin svarbu, kad apranga būtų patogi ir nevaržanti judesių.

Na, ir pabaigai – neišvengiamas klausimas. Ką Tau reiškia baletas ir kaip santykis su juo ilgainiui kinta?

Baletas man reiškia nepaprastai daug. Tačiau mano ryšys su juo pamažu kinta – baletas nebėra vienintelis mano gyvenime. Anksčiau net neįsivaizdavau savęs, kuriančios šeimą. Šokis man reiškė viską. Dabar netgi noriu kurti šeimą, ilgiuosi gražių santykių, kuriuose galėčiau dalintis savo pilnatve, džiaugsmu su kitu žmogumi. Nors baletas šiandien nebeužima 100% visos mano širdies, jį vis dar suvokiu kaip savirealizaciją. Visą gyvenimą ši veikla man – itin svarbi ir daug dovanojanti.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Šokio ir judesio terapijos magistro studijos, kurioms dabar skiriu daug dėmesio, tiesiogiai susijusios su daugybe balete praleistų metų. Mano balerinos praktika leidžia šią sritį suvokti giliau. Apskritai, baletas pavertė mane tokia, kokia esu dabar. Jis sukūrė mano asmenybę, požiūrį, stilių, pajautimą ir estetikos suvokimą. Visa tai – elegancija, grožis ir disciplina atsispindi ir mano sukurtoje planuotėje.

Mane dažnai įkvepia smalsumas: ,,Kas atsitiks, jeigu pasielgsiu kitaip?”, ,,Ką sukursiu, kur atsidursiu, jei dar labiau pasistengsiu?” Dabar tiesiog tyrinėju šį gyvenimą, šią patirtį. Galiu gailėti savęs, užsidaryti nuo pasaulio ir galvoti, kaip man nepasisekė, bet renkuosi ką nors keisti. Visų pirma – savo mintis. Smalsu, kas bus toliau?

 

Agnieta

rašo

tau

Rašykite žinutę

El. pašto adresas nebus skelbiamas.