Darnus gyvenimas – „Valgomos puokštės“ kūrėja Karolina Samalė

Kaip dažnai neišdrįstame elgtis taip, kaip trokšta mūsų širdis. Kaip dažnai užgniaužiame tikruosius savo norus ir gyvename taip, kaip įsivaizduojame privalantys gyventi. Taip elgdamiesi tiesiog negalime būti visiškai laimingi – meluodami sau, ribodami save įvairiausiais įsitikinimais, sekdami kitų primestomis taisyklėmis galiausiai pamirštame kas esantys.

Yra žmonių, nebijančių ieškoti savo laimės, nebijančių suklysti, viską pakeisti ir pradėti iš naujo. Viena jų – unikalaus projekto „Valgoma puokštė“ kūrėja, kineziterapeutė, kūrybinga, ryški, ieškanti ir drąsi kaunietė Karolina SAMALĖ. Su šia įkvepiančia, rūpestinga ir mylinčia jauna moterimi kalbėjomės apie labai daug dalykų, stebuklingu būdu atrandančių vietą jos kasdienybėje: skirtingų veiklų dermę, tapatybę ir drąsą būti savimi, režimą ir kasdienes praktikas, santykius, kūrybą, keliones ir judėjimą.



Beje, Karolina daugybę kartų įvairiais būdais prisijungė prie ,,Darnos” fotosesijų, kurias įamžindavo mūsų brangus fotografas, Karolinos vyras Justas Samalius ir visapusiškai palaikė bei padėjo jų metu. Ačiū Tau, mieloji!

 

Justo Samaliaus nuotrauka

Nežinau kaip Tave apibūdinti, tiek daug visko veiki!

 

Kai užsiimu tik viena veikla, jaučiuosi apribota, jaučiuosi susijusi tik su ta veikla ir taip prarandanti visapusišką save. Viena veikla labai pririša ir daugumai, kurie save įvardina kaip vienos profesijos atstovus ar konkrečios srities specialistus, atrodo, kad jie negali užsiimti kita veikla. Kadangi baigiau kineziterapijos studijas, aš taip pat ilgą laiką negalėjau priimti to, kad galiu veikti ką tik noriu, kad nebūtinai turiu dirbti srityje, kurios mokiausi. Visuomenės nuomonė taip pat panaši – man paliekant darbą poliklinikoje, vadovė paklausė: „O ką tu veiksi išėjusi?“ Kai neprisiriši prie vieno pavadinimo ar titulo, gali būti bet kuo.

 

Taigi, kas Tu esi, Karolina?

 

Tai – nelengvas klausimas. Bet dabar galiu pasakyti, kad esu tiesiog laimingas žmogus. Tai sakyti ir gera, ir truputį keista. Nors šią vasarą nevažiavome ilsėtis į užsienį, nekeliavome, dabar išgyvenu tokias atostogas, kokių tikriausiai dar niekada neišgyvenau. Su vyru Justu neseniai vaikštinėjome į netoli namų Kaune esančiame parke ir abu stebėjomės besijaučiantys tarsi mūsų neseniai aplankytoje Šri Lankoje. Kelionės, žinoma, reikalingos – jos praturtina mūsų vidinį pasaulį, skatina visapusiškai tobulėti, pažinti, bendrauti… Tačiau kai viduje ramu, gera, nebereikia ieškoti papildomų geros savijautos šaltinių išorėje. Todėl dabar tikrai galiu sakyti, kad esu laimingas žmogus ir, tikiuosi, gera žmona, dukra…

 

Balis. Justo Samaliaus nuotrauka. Karolina vilki ,,Darnos” suknele.

 

Kuo šiandien gyveni? Kokioms veikloms skiri daugiausiai laiko?

 

Dabar daug dėmesio skiriu savikontrolei. Pavyzdžiui, stengiuosi laikytis man tinkamiausio dienos režimo, kas dar visai neseniai man nepavyko. Keliuosi anksti ir užsiimu įvairiomis saviugdos praktikomis – dirbu su savimi: atlieku mankštas, medituoju, skaitau knygas, klausau paskaitų, seminarų. Tačiau tas darbas yra lengvas, malonus, smagus, jis nevyksta per prievartą. Kadangi dabar vasara, leidžiu sau daug ilsėtis. Įsitikinau, kad per daug dirbdama ir neskirdama laiko kokybiškam poilsiui, išgyvenu daugybę problemų.

Noriu motyvuoti save, iš įvairių šaltinių semtis įkvėpimo tam, kad juo galėčiau dalintis su kitais. Noriu mano gyvenime atsiradusiu lengvumu pasidalinti su aplinkiniais, padėti jiems suprasti, kad viskas turi vykti ne jaučiant kančią, o su džiaugsmu ir natūraliai. Daugybė žmonių vadovaujasi idėja „per kančias į žvaigždes“. Ilgą laiką taip mąstydama gyvenau ir aš. Nors ir pasiekdavau to, ko norėjau, nejausdavau dėl to laimės ir vėl išsikeldavau naujus tikslus tik tam, kad galėčiau jų siekti, tam, kad pagaliau pajausčiau pasitenkinimą. Tačiau nejaučiau džiaugsmo, nes maniau, kad, norėdama ką nors gauti, pirmiausia turiu kentėti. Galima gyventi visiškai kitaip. Dabar taip pat išsikeliu tikslus, bet leidžiu sau jų ir nepasiekti – tokiu būdu nejaučiu įtampos ir galiu mėgautis procesu – gyvenimu.

 

Dabar esu tiesiog laimingas žmogus.

 

Taip pat kuriu valgomas puokštes, tačiau ne tiek daug, kiek anksčiau, todėl ir puokščių gaminimo procesas tapo malonesnis, teikiantis daugiau džiaugsmo, o ne varginantis. Džiaugiuosi, kad dabar tai – ne darbas, o kūryba, saviraiška. Jeigu noriu, jeigu turiu idėjų, per daug neįsipareigodama ką nors sukuriu. Juk, galiausiai, aš nesu valgoma puokštė.

 

Ko ieškai užsiimdama daugybe skirtingų veiklų?

 

Iš tikrųjų gyvenime veikiau daugybę skirtingų dalykų… Jau nuo vaikystės lankiau įvairiausius būrelius, todėl visada žinojau, kad yra ne tik mokykla, bet ir daug daugiau. Išbandžiau karatė treniruotes ir jodinėjimo pamokas, lankiau keramikos, pynimo būrelius, lengvosios atletikos, šokių ir vaidybos pamokas. Vaidyba man patiko labiausiai – ten jaučiausi savimi, jaučiau galinti atsiskleisti, man puikiai sekėsi, todėl šia veikla vaikystėje užsiėmiau ilgiausiai. Dar besimokydama mokykloje pradėjau dirbti įvairiausius darbus: padėdavau mamai tvarkyti jos darbo reikalus, ploviau indus viešbutyje, netgi kurį laiką dirbau šaldyto maisto fabrike.

Baigusi kineziterapijos studijas, iš karto pradėjau dirbti poliklinikoje – čia dirbau ilgiausiai. Visgi, dirbdama poliklinikoje, po darbo kepdavau draugų ir pažįstamų užsakytus tortus, duoną, gaminau ir kūriau kitus dalykus… Šios veiklos prasidėdavo labai natūraliai, specialiai nesiruošiant ir jų neplanuojant. Tiesiog norėdavau veikti daug dalykų vienu metu – taip buvo visą gyvenimą.

Manau, kad ir kokia veikla užsiimčiau, visada ieškau galimybių padėti kitiems žmonėms. Siekiu atrasti tai, kuo, būdama savimi ir užsiimdama sau artima veikla, galėčiau kitiems pasitarnauti. Taip pat norisi, kad, užsiimdama ta veikla, jausčiausi laiminga, kad viskas vyktų ne per kančią, o džiaugsmingai. Pavyzdžiui, kai pagaminu valgomą puokštę, labiausiai laukiu akimirkos, kai įteiksiu ją užsakovui – nuostaba, šypsena ir nuoširdus džiaugsmas jo veide, ta teigiama reakcija yra tai, kas darbo procese labiausiai džiugina.

 

Justo Samaliaus nuotrauka. Karolina vilki ,,Darnos” suknele ,,Rausva” – https://goo.gl/3uvLS8

Natūralia Dr.Hauschka kosmetika dailino Jekaterina Požilova (carolina.lt)

 

Kaip viską spėji?

 

Jau ne kartą įsitikinau tuo, kad kuo daugiau veiki, tuo daugiau visko spėji. Ilgesnę dieną sau dovanojame keldamiesi penktą ryto. Atsikėlę anksti, iki devynių ryto skiriame saviugdai: knygų skaitymui, meditacijai, sportui… Devintą valandą pusryčiaujame ir pradedame dienos darbus, kurie būna įvairiausi ir kasdien vis kitokie. Tinkamai pradėjus dieną, energijos beveik niekada nepritrūksta. Žinoma, būna, kad dienos metu jėgų sumažėja, tačiau trumpas miegas ir vėl atgaivina.

Didžioji mūsų su vyru darbų dalis vykdoma namuose arba netoli jų – taip sutaupome laiko, kuris būtų skirtas kelionėms iš vienos vietos į kitą. Maistą taip pat dažniausiai gaminame namuose. Manau, tai, ar spėjame įgyvendinti savo planus, priklauso nuo noro. Jeigu iš tikrųjų nenorėsime ko nors daryti, gal ir pusę dienos niekaip nesugebėsime imtis darbo.

 

Dauguma Tavo veiklų susijusios su kūryba. Ką ji tau reiškia? Ką jauti kurdama ir realizuodama savo idėjas?

 

Neseniai perskaičiau įdomią mintį apie tai, kad kūryba – darbas. Tai, kad ne visi esame kūrybingi, kad gebėjimas kurti – talentas, kuriuo apdovanoti tik kai kurie, yra mitas. Kiekvienas esame kūrybiškas. Kuriame netgi gamindami pietus ar dirbdami iš pirmo žvilgsnio nuobodžiai atrodančiame biure. Na, o, kalbant apie savirealizaciją, būna visaip. Kartais tikiuosi įvertinimo už darbą ir, jo nesulaukus, būna sunku. Tuomet bandau priimti faktą, kad kuriu ne aš pati, o per mane kuria aukštesnioji energija, todėl stengiuosi perduoti informaciją tokią, kokią ją gaunu, priimu. Stengiuosi negalvoti apie tai, ar kas nors įvyko dėl mano kaltės, ar aš padariau gerai, ar blogai… Geriausia – neprisirišti prie rezultato.

 

Noriu, kad žmonės suprastų, jog viskas gali būti pasiekiama labai lengvai, per daug neįsitempiant, atsipalaidavus. Tam, kad sukurčiau valgomą puokštę, neturėjau rašyti verslo plano, valandų valandas galvoti įvairių idėjų ar organizuoti susitikimų… Aš tiesiog atsidariau šaldytuvą ir, radusi jame kelias daržoves, surišau jas į puokštę. Per daug nemąsčiau ir apie tai, kad norėčiau padėti kitiems mankštintis, tiesiog kartą masažavau mažą mergaitę ir supratau, kaip man džiugu tai daryti. Nebijokime ir nedelskime, tiesiog darykime ir pagaliau patikėkime, kad tai nėra sudėtinga. Visą laiką būkime tekmėje, judėkime, aukime, tobulėkime, nes, jeigu nejudame į priekį, keliaujame atgal, stovėti vietoje tiesiog neįmanoma.

 

Jaučiuosi labiausiai save realizuojanti tada, kai esu reikalinga. Jeigu šio jausmo nėra, būna sunku. Dėl šios priežasties palikau darbą poliklinikoje – ten jaučiausi niekam nereikalinga. Tada manyje tarsi viskas užstringa, nebegaliu tokioje vietoje dirbti. Susimąstau apie tai, kad moters išgyvenamas reikalingumo jausmas gali būti susijęs su motinyste – juk mama visada reikalinga.

Justo Samaliaus nuotrauka. Karolina vilki ,,Darnos” suknele.
Natūralia Dr.Hauschka kosmetika dailino Jekaterina Požilova (carolina.lt)

 

Na, o kaip puoselėjate darnius santykius šeimoje?

 

Pradėjome akivaizdžiai matyti, jausti, kaip augame santykiuose. Išgyvename įvairius etapus, būna visko. Tačiau labai vertinu savo vyro palaikymą, be kurio viskas, ką darau, būtų daug sudėtingiau. Kai jis jaučiasi laisvas ir atsipalaidavęs, leidžia taip jaustis ir man, tada galiu visiškai atsiduoti kūrybai. Manau, darnius santykius puoselėti mums padeda bendros vertybės. Dabar abu leidžiame sau daug pasiekti, jaučiamės to verti ir stengiamės būti geriausiomis savo versijomis. Suprasdami, kad kiekvienas yra vertas visko, kas geriausia, stengiamės nelaikyti savęs geresniais už kitus, tačiau taip pat nemanome esantys blogesni. Mokomės tinkamai save įvertinti, įgyti adekvačią savivertę, kuri labai svarbi kiekvienoje gyvenimo srityje. Palaikome vienas kitą šiame kelyje ir, jeigu matome, kad kuriam nors iš mūsų tampa sunkiau, nelaukdami, kol bus dar blogiau, pradedame kalbėtis apie problemą, ieškome jos priežasčių ir sprendimo būdų.

Karolina su vyru Justu.

 

Dabar kalbėjimasis mums labai svarbus. Anksčiau vengdavau įvardinti santykių problemas, šiuo atžvilgiu būdavau gana uždara. Ir dabar kartais vietoje pokalbio, vietoje problemos sprendimo pasirenku pabėgimą, atsiribojimą, tylą. Tačiau toks mano elgesys sukelia dar didesnį vyro pyktį. Bėgimas nuo problemų sukelia tik dar didesnes, dar sunkiau išsprendžiamas problemas. Vis labiau tuo įsitikinu, todėl šeimoje stengiamės kuo daugiau, kuo atviriau vienas su kitu kalbėtis. Manau, tai – būtina darnių santykių sąlyga.

 

Karolina su vyru Justu.

 

Kokius šių dienų atradimus laikai svarbiausiais?

 

Anksčiau su vyru lankydavomės daugybėje įvairių seminarų, paskaitų, dalyvaudavome stovyklose, festivaliuose… Tačiau dabar man įdomiausia stebėti savo protą. Paskutiniu metu stebiu proto elgesį anksti ryte. Man niekada nebūdavo lengva keltis anksti, visada rasdavau pasiteisinimų, dėl kurių leisdavau sau miegoti ilgiau. Kartais nesikeldavau, nes per vėlai pavalgiau, kartais manydavau esanti pernelyg pavargusi, o kartais dėl to, kad tiesiog esu moteris. Galiausiai, sąmoningai nusprendžiau norinti keltis anksti ryte. Tai tapo vienu mano tikslų. Žadintuvą padėjau kuo toliau nuo lovos, tam, kad, norėdama jį išjungti, privalėčiau atsikelti iš jos. Labai įdomu stebėti kaip protas, pabudęs anksčiau už kūną, pradeda vadovauti. Jis kužda: „Tu juk tikrai neatsikelsi… Juk tu nori miegoti, tu pavargusi.“

Visą dieną stebiu proto žaidimus. Atrandu įdomių dalykų, apie kurių egzistavimą savyje nežinojau. Kartais išryškėja tam tikri harmoningai gyventi trukdantys įsitikinimai, pavyzdžiui, „Nesijuok ryte, nes verksi vakare“. Tai – vaikystėje nuolat girdėti močiutės žodžiai. Būdami vaikai, tikėdavome ja ir iš tikrųjų – vakare būdavo ašarų. Kai dabar rytais jaučiuosi laiminga, džiaugsminga, kartais prisimenu šiuos močiutės žodžius ir suprantu, kad tai – vienas iš nesąmoningai vykstančių proto žaidimų, įsitikinimų. Tik dabar jau žinau, kad nereikia kreipti į šį proto balsą dėmesio.

Justo Samaliaus nuotrauka. Karolina vilki ,,Darnos” suknele.

 

O kas tuomet esi tu – ta, kuri stebi protą?

 

Esu visiška ramybė ir beribė, besąlygiška – be reikalavimų, be prisirišimo meilė – nieko daugiau.

 

Man labai svarbus santykis su gamta ir savimi. Nuolat stebiu, ar ką nors darydama sau priešinuosi. Stebiu, ar darau tai, ką noriu, nepaisydama kitų nuomonės. Pavyzdžiui, rengiuosi ir atrodau taip, kaip tą akimirką noriu atrodyti, negalvoju apie tai, ką apie mano išvaizdą pamanys kiti. Leidžiu sau priimti save tokią, kokia esu. Tai nepaprastai svarbu. Jeigu jaučiame stiprų norą ką nors padaryti, tačiau protas mus stabdo, teigdamas, kad tai nepriimtina ar neleistina, bent jau kartais leiskime sau elgtis taip, kaip iš tikrųjų norime, taip, kaip jaučiame turintys pasielgti.

 

Ar mada, įvaizdžio kūrimas Tavo gyvenime užima svarbią vietą?

 

Neseniai išgyvenau juodų drabužių etapą – norėjosi paprastumo, tačiau jo buvo jau per daug, įvaizdžio paprastumas man nėra natūralus, todėl taip rengdamasi tarsi bandžiau įtilpti į tam tikrus rėmus. Puikiai prisimenu, kaip mėgdavau eksperimentuoti su savo stiliumi vaikystėje. Į mokyklą eidavau avėdama lakuotais batais iki kelių ir raudonos odos sijonu, dažnai keisčiausiais būdais susirišdavau plaukus arba suveldavau juos, turėjau labai plačias, ryškiai rožines hipių stiliaus kelnes… Man labai patiko būti ryškia, išskirtine, visiškai nebijojau kitų nuomonės, nors ne kartą girdėjau įvairias neigiamas replikas. Paaugusi ryškumo norą praradau. Įgijau kompleksų, jaučiau turinti atitikti tam tikrus standartus, atrodyti taip, kaip reikia. Visgi, giliai viduje visada pasitikėjau savimi. Dabar ir vėl leidžiu sau būti tokia, kokia jaučiuosi, kokia noriu būti, todėl dažniausiai renkuosi ryškias drabužių spalvas, o mano plaukai – ryškiai rožinės spalvos.

J

Justo Samaliaus nuotrauka. Karolina vilki ,,Darnos” suknele.
Natūralia Dr.Hauschka kosmetika dailino Jekaterina Požilova (carolina.lt)

 

Kaip manai, nuo ko priklauso žmogaus pasitikėjimas savimi, jo laisvės būti savimi pojūtis?

 

Viskas yra mūsų viduje. Žinoma, išorė ir aplinkiniai sukelia mums tam tikras emocijas ir mus paveikia, tačiau svarbiausia – kiekvieno viduje. Gaila, kad dauguma nemokame tinkamai dirbti su savo vidumi, padėti sau jaustis gerai, tačiau viskas yra įmanoma. Jeigu sėdėdama Kaune, Šilainių mikrorajone jaučiuosi tarsi Šri Lankoje, vadinasiu galiu jaustis ir išgyventi bet ką…

Justo Samaliaus nuotrauka

 

Anksčiau segėjau sijonus ir vilkėjau sukneles todėl, kad kažkas taip pasakė, kažkas liepė taip daryti. Iš pradžių rinkausi tokius drabužius dėl šios priežasties ir, nors man patiko juos vilkėti, jaučiau, kad tai – man primesta sąlyga, o ne sąmoningas pasirinkimas. Tai mane trikdė ir neleido jaustis laisvai. Kartais, kai tekdavo vilkėti kelnes, jausdavau kaltę. Kai noras vilkėti sukneles ir segėti sijonus gimė mano viduje, kai iš tikrųjų pradėjau norėti taip rengtis, dabar nebegaliu be jų gyventi. Neseniai reikėjo vilktis kelnes ir taip nenorėjau to daryti! Dabar netgi mamos darže ir miške lakstau segėdama ilgą sijoną – man labai patogu!

 

Kai kurie moterį apibūdina kaip nuolankią namų šeimininkę, kiti ją įsivaizduoja kaip galingą laumę, raganą… Kaip moteriškumą suvoki Tu?

 

Moterys tokios skirtingos! Nesvarbu, kokia ji: gležna, ar stipri, ji vistiek moteris. Tiesą sakant, nematau didelių moterų ir vyrų skirtumų. Suprantu, kad moterys yra labai galingos, jos pasižymi itin stipria energija, todėl gali lengvai paveikti ir vyrus, ir kitas moteris bei aplinką, kurią pačios kuria. Moterų kuriamoji galia stipresnė nei vyrų, jos gali kurti iš bet ko ir bet kada, jos – tos, kurios gimdo, moterys – motinos. Manau, tuo mes labiausiai ir skiriamės.

Justo Samaliaus nuotrauka. Karolina vilki ,,Darnos” suknele.
Natūralia Dr.Hauschka kosmetika dailino Jekaterina Požilova (carolina.lt)

 

Paskutiniais metais su vyru daug keliavote. Buvote Balyje, Indijoje, Šri Lankoje. Ko ieškojote tolimose Rytų šalyse ir ką ten radote?

 

Visos mūsų kelionės buvo neplanuotos. Išvažiuoti sugalvodavome gana staiga, specialiai netaupėme pinigų ir nesiruošėme. Kelionės padeda sustiprinti mano ir vyro ryšį. Keliaudama mokausi labiau juo pasitikėti, nes tuo metu būnu visiškai atsipalaidavusi, visus su kelione susijusius sprendimus priima vyras. Labai daug dovanoja ir bendravimas su skirtingų kultūrų žmonėmis. Kadangi daugiausiai keliavome Rytų šalyse, ten bendrauti labai lengva, žmonės draugiški, atviri, besidomintys kitataučiais. Man patinka tai, kad toli nuo namų apie tave niekas nežino, jiems esi tiesiog žmogus – tai leidžia jaustis laisvai. Nuotykiai, įspūdinga gamta ir kraštovaizdis taip pat suteikia daug džiaugsmo ir visapusiškai pripildo.

Balis. Justo Samaliaus nuotrauka. Karolina vilki ,,Darnos” suknele.

Daug Tavo veiklų yra susiję su judėjimu. Kada ir kodėl susidomėjai įvairių formų fiziniu aktyvumu?

 

Judesys lydėjo mane visą gyvenimą. Vaikystėje tėtis svajojo apie mano krepšininkės karjerą, bet aš to nenorėjau. Vėliau ilgą laiką lankiau lengvosios atletikos užsiėmimus ir, galiausiai, įstojau į kineziterapiją. Judėjimas man – veikla, kurią atlieku natūraliai, kuri nereikalauja papildomų pastangų. Vieniems sekasi vieni dalykai, kitiems – kiti, o man lengva sportuoti. Nuolat ieškau naujų pratimų, domiuosi įvairiomis sporto technikomis…

Noriai dalinuosi judėjimo patarimais su kitais, nes matau, kokius reikšmingus ir pozityvius pokyčius sportas lemia žmonių gyvenime. Pavyzdžiui, anksčiau mano vyras visiškai nesportavo, jam tai nepatiko ir buvo sudėtinga. Maniau turėsianti skirti daug pastangų ir laukti ne vienerius metus tol, kol jis pradės daugiau judėti. Labai norėjau padėti jam pamilti sportą. Mano svajonė tapo realybe tik tada, kai ją paleidau, per daug į ją nebesikoncentravau. Iš pradžių vyras, jausdamas mano spaudimą, jam priešinosi, o kai nustojau jį spausti, judesį jis pamėgo natūraliai ir dabar be jo nebegali.

Labai noriu, kad visi būtų sveiki. Pykstu dėl to, kad visuomenėje manoma, jog senti ir sirgti yra normalu. Tačiau senatvėje galime būti gyvybingi, sveiki ir pozityvūs taip pat, kaip ir jaunystėje! Deja, dauguma tuo netiki ir nesistengia taip gyventi tiesiog numoja ranka: „Jau senstu…“ Žmonės patys renkasi tokį kelią, tokią būtį ir tai mane liūdina bei dar labiau įkvepia padėti kitiems pamilti judesį, sveiką gyvenseną ir visapusiškai rūpintis savo sveikata. Jeigu man pavyksta kam nors padėti, jaučiu dar didesnę motyvaciją ir toliau stengtis tai daryti.

 

Justo Samaliaus nuotrauka

 

Nuo ko patartum pradėti sportuoti, daugiau judėti žmogui, kuris visiškai pamiršęs fizinį aktyvumą?

 

Siūlau tiesiog ramiai atsisėsti arba atsigulti ir pajausti savo kūną. Dažniausiai jis pats mums pasako, kaip ir kur nori judėti. Pajauskime, kurios mūsų kūno dalys labiausiai įtemptos, kur skauda, ką norėtųsi ištempti, sustiprinti… Pajautę, pradėkime judinti tą vietą: lenkime ją arba tempkime. Svarbiausia – suprasti, ko mūsų kūnui reikia, kas jam padės, o ne aklai sekti žurnaluose perskaitytais ar internete matytais patarimais ir dogmomis. Prieš pradėdami pumpuoti raumenis, turėtume išspręsti kūne esančias problemas, išgydyti jį. Nepatariu stiprinti vienos srities, kai kita yra išbalansuota, silpna ar kreiva… Visų pirma, pajauskime, ko mūsų kūnas nori, ko jam reikia. Kūnas viską žino, jis jaučia ir supranta daugiau nei galime įsivaizduoti.

 

Nepamirškime – kiekvienas žingsnis tebūna lengvas. Jeigu nenorime ko nors daryti, jeigu vis nesiseka ir nejaučiame įkvėpimo, paleiskime tai, mes nieko neprivalome. Aš labai ilgai ieškojau sau tinkamiausios specialybės, ypatingo pašaukimo, neeilinės profesijos, kol galiausiai tiesiog pradėjau smaigstyti daržoves ir vaisius ant pagaliukų. Viskas yra paprasta.

Justo Samaliaus nuotrauka. Karolinos kuriamos Valgomos puokštės.

Agnieta Jonikienė

 

Rašykite žinutę

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *