HIMALAJAI – nelaukta Delio pusė ir nakties išbandymai traukinyje (2 dalis)

Stebėtinai ilgai man vis nepavyko pratęsti pasakojimo apie širdies nei trupučio nepamirštą mūsų 2017-ųjų metų rudens kelionę į Indijos Himalajus. Bet jaučiu turinti pabaigti, parašyti apie tą kelionę. Kitaip ji lyg vis nesibaigia. Nors tai visai gerai, nors jaustis viena koja ten, kur medituoja jogai, man tikrai patinka, tikriausiai kartais turi pagaliau iš tikrųjų mintimis sugrįžti namo ir tarsi suprasti išvadas, įsisąmoninti ir apibendrinti tai, ką patyrei, kas su tavimi atsitiko ypatingoje kelionėje. Man tai įvyksta rašant. O jeigu rašau apie tai, kas man atrodo labai svarbu, dalinuosi, tikėdama, kad kam nors tai irgi pasirodys svarbu ir reikalinga. Taigi, tęskime ką pradėję!

Laimė, pirmą kartą išvydus Himalajuose tekančią šventą upę – Jamuną (už mūsų)

 

Skrydžių ypatumai

 

Pirmąjį dienoraščio apie Himalajus įrašą baigiau mums dar nepradėjus kelionės, tik mistišku būdu nusprendus kuo greičiau važiuoti. O kelionės pradžia buvo pilna netikėčiausių iššūkių ir išbandymų… Tiesa, tai patyrėme ir pirmą kartą keliaudami į Indiją. Apie tai, kaip ši magiška šalis išbando ką tik atvykusius, girdėjome ir iš daugybės ten keliavusių pažįstamų. Tad keliavome jau truputėlį tam nusiteikę. Bet, kaip vėliau supratome, iš tikrųjų nusiteikę sunkumams nebuvome.

Iš pradžių skridome į Maskvą, Šermetjevo oro uostą, o iš ten – į Delį. Taip keliauti gana patogu ir greičiau nei skristi per Stambulą ar Helsinkį, per kur dažniausiai į Indiją skrenda mūsų pažįstami. Iš viso su persėdimu kelionė užtruko maždaug 10 valandų. Nuskridome sklandžiai, nevėluodami, laikui neprailgus ir lėktuvui per daug mūsų nekratant. Nes skrendant į Indiją pirmą kartą ne vienas, lėktuvui patyrus itin stiprią turbulenciją (tąkart net stiuardesės, palikusios lėktuvo viduryje vežimėlius su maistu, bėgo prisisegti), jau buvo pradėjęs karštai melstis. Tiesa, nežinau kodėl, turbūt iš kvailumo, bet mes su vyru ir jo broliu tomis akimirkomis tik saldžiai juokėmės iš per kraštus iš stiklinės besipilančių sulčių.

Saulėlydis pro lėktuvo langą

Nuotykiai prasideda

 

Tik pasiekus Delį, prasidėjo nuotykiai. Paaiškėjo, kad dingo dviejų iš kartu skridusiųjų lagaminai. Tiesa, kartu skrido dešimt žmonių. Vieni – pažįstami ir draugai, kiti – ne. Taip buvo kelionės pradžioje, vėliau bendrakeleivių sudėtis neplanuotai keitėsi.
Kadangi dingo dar bent kelių kartu lėktuvu skridusiųjų daiktai, oro uosto darbuotojai tvirtino, kad tikėtina, jog juos atskraidins po poros valandų nusileisiantis kitas lėktuvas iš Maskvos. Nors buvo jau po vidurnakčio, atrodo, dar vėliau, buvo nuspręsta daiktų laukti visiems kartu, nes kai kurie Indijoje buvo pirmą kartą, tad vieniems keliauti nesmagu ir nesaugu, o vakare visi kartu jau turėjome sėsti į naktinį traukinį, vežantį mus į Himalajų papėdę – Haridvarą. Atsiskirti būtų sudėtinga dar ir todėl, kad niekas neturėjome indiškų telefono SIM kortelių, o be jų – ir interneto, tad nežinojome kaip vėliau susisiekti. Taigi, laukėme.

Nepaprastai pavargę po ilgos kelionės ir skrydžių, jau beveik miegodami ant kuprinių, kelias valandas laukę oro uosto bagažo išdavimo skyriuje, lagaminų taip ir neatgavome. Taigi, tik žengus pirmuosius žingsnius šventa vadinama žeme, kai kuriems iš mūsų teko mokytis priimti likimą, ramiai priimti viską, kaip yra, nes nelabai gali ką pakeisti. Ši pamoka – viena svarbiausių ir aktualiausių, keliaujant Indijoje.

Iš oro uosto išėjome, atrodo, prieš penktą valandą ryto. Grupės vedlio (draugo, daug kartų ir ilgai keliavusio Indijoje) paraginti, sausakimšu autobusu (o neee, tik ne indiškas autobusas po tokios sunkios paros….!) dar maždaug valandą dardėjome iki senojo Delio pusės – vienos iš didžiųjų geležinkelio stočių rajono, kur turėjome nakvoti. Tiesa, prieš nakvojant dar susirasti kur nakvoti…

 

Kosmosas Delio traukinių stotyje

 

Kelionė buvo truputį transcendentinė, nes mes, ką tik perskridę pusę planetos, kelias valandas laukę spiginančioje oro uosto šviesoje, dar nespėję priprasti prie naujų oro sąlygų (keliavome spalį, kai Lietuvoje jau buvo vėsus ruduo, o Indijoje – mūsų akimis, karšta, drėgna vasara), kvapų, garsų, žmonių, judėjimo gausos ir visko visko, kas taip būdinga Indijai. Autobuse susipažinę su keliais vietiniais (indai labai smalsūs baltųjų atžvilgiu), pasipasakoję apie gyvenimus, tikslus, tikėjimą, verslo planus, skausmus ir džiaugsmus, išgirdome vairuotoją šaukiant, kad privažiavome stotį, prie kurios turime išlipti.

Išlipome viduryje labai judrios gatvės ir pasijautėme atsidūrę kitame pasaulyje. Vos vos užsikėlus sunkiausias kuprines ant pečių iš abiejų pusių, dar neprašvitus, aplink lekiant daugybei rikšų (tuk tuk’ų), automobilių, jų vairuotojams ir praeiviams smalsiai į mus žvalgantis ir signalizuojant, pasimetę bėgome ant šaligatvio. Šalia kelkraščio miegojo indė mama, prie šono priglaudusi nuogą kūdikį, netoliese, akivaizdu (kvapas!!), vietinių susitarimu pievelė buvo paversta viešuoju tualetu, kažkas siūlė kažkur nuvežti, kitas – įsigyti narkotikų, dar kitas žadėjo nuvesiantis į gerą viešbutį. Mums, dėl nuovargio ir daugybės įspūdžių truputį atitrūkusiems nuo šio pasaulio, visa atrodė panašu į kosmosą. Stotis. Ir visi jos ypatumai.

Nusiėmę kuprines nuo pečių praeiname patikrą, vėl, sukaupę paskutines jėgas, jas užsidedame, kylame laiptais, praeiname pro nesuskaičiuojamą daugybę rankas tiesiančių, išmaldos prašančių elgetų, kylame virš bėgių, skubame, nes vedlys lekia labai greitai, bijome jį pamesti, vėl leidžiamės, kylame, leidžiamės, bandome pereiti judrią, išprotėjusią gatvę… Kol prieiname main bazaar – pagrindiniu vadinamo Delio turgaus gatvę (nors Indijoje daugumoje vietų turgus tęsiasi beveik nenutrūkstamai).

 

Duok, Dieve, nakvynę

 

Kadangi dar labai ankstus rytas, neišaušo, turguje kolkas ramu, žmonių beveik nėra, išskyrus vietinius, besižvalgančius tokių kaip mes – naivių turistų, nespėjusių susirasti nakvynės vietos. Tiesa, laukinių šunų ir žiurkių taip pat netrūksta. Negyvų – irgi. Apskritai, naktį net nepasakytum, kad esi turguje. Dienos veiksmą gali nutuokti tik iš šiukšlių kalnų. Taigi, turistų besidairantieji vis siūlo nuvesti į gerą viešbutį. Vedlys visų prašo, kad vestų tik į pigius. Mes, jau matydami rajono aplinką, pradedame nerimauti, kaip turėtų atrodyti čia esantis pigus viešbutis. Nerimavome pagrįstai.

Vedami siauromis, tamsiomis, nekaip kvepiančiomis gatvelėmis, vis būdavome nuvedami į kokį nors viešbutį. Mes su drauge buvome vienos pirmųjų, norinčių pamatyti kambarius, nes įtarėme negalėsiančios ten miegoti. Ir negalėjome. Ne tik miegoti, bet ir, apskritai, būti. Nežinau net ką pasakyti apie kai kuriuos viešbučius, kuriuose lankėmės. Didžiulės pelėsio dėmės ant sienų, drėgmė, karštis, sujaukta, dėmėta patalynė, kvapas kvapas kvapas, tamsa net uždegus šviesą, jokių langų, apgriuvusios, sutrūkinėjusios sienos, skylė vietoje tualeto, dar daugiau kvapo

Žodžiu, atsisakę nakvoti keliose vietose, jau buvome beprarandantys viltį (mes keliese, kitiems bendrakeleiviams sąlygos atrodė visai pakenčiamos), bet netikėtai už šiukšlių pilno posūkio pamatėme visiškai naują viešbutį. Naktis šiame, prieš kelias dienas duris atvėrusiame, visiškai suremontuotame, naujame viešbutyje kainavo 12eur dviems žmonėms. Kai kuriems tai pasirodė per brangu, todėl jie išėjo nakvoti į vieną anksčiau mūsų apžiūrėtų viešbučių (ten nakvynė dviviečiame kambaryje kainavo 6eur), o mes, kai kuriems dar pusvalandį bandžius nusiderėti kainą, atsidusę pagaliau supratome radę nakvynės vietą. Į lovą atsigulėme turbūt po septintos valandos ryto.

 

Pirmoji diena Indijoje – aplink Delio turgų

 

Nežinau, juokinga, ar ne, bet ramiai pamiegoti nepavyko. Tik atsigulę į lovą, išgirdome beldimą į duris. Atidarėme. Viešbučio darbuotojas teiravosi, ar nenorėtume atsigerti viskio. Buvo ir juokinga, ir graudu. Vėl bandėme miegoti. Visiškai pervargę, dar nesuprantantys kur atsidūrėme, nežinantys ko laukti. Naujume. Po pusvalandžio viešbutyje tęsėsi remonto darbai: gręžė, kalė, dainavo, nešė, mėtė, šūkavo…. Įdomius sapnus sapnavome. Tiesa, reguliarus beldimas į duris tęsėsi. Nekreipėme dėmesio. Bet vėliau supratau, kodėl mums siūlė viskio. Turbūt manė, kad gėrimas padės užmigti, kai už durų taip aktyviai triukšmaujama. Rūpestingumas.

Ant viešbučio stogo

 

Atsibudę, jautėmės vis dar ne šiame pasaulyje. Buvome baisiai pavargę. Todėl, prieš tai planavę aplankyti kelias Delio šventyklas, nusprendėme toli nuo viešbučio nejudėti. Sukaupę visas jėgas, nusiprausėme, apsirengėme ir pradėjome planuoti savo dieną. Turėjome užduočių: išsikeisti pinigų, pavalgyti (o ne, ką valgyti???), nepasiklysti ir išgyventi iki traukinio. Aišku, pasiklydome. Ir ne vieną kartą. Klaidžiodami turgaus rajono gatvelėmis pamatėme dar niekada niekur nematytų dalykų, situacijų, žmonių, užuodėme niekada neužuostų (tikiuosi, nebeužuosiamų) kvapų. Nenuobodžiavome.

 

Maistas, kurį buvome pasiruošę suvirškinti pirmąją dieną.
Tik atvykus į Indiją, skrandis dar turi prisitaikyti prie vietinių sąlygų, todėl valgyti nieko įmantraus nesinori.
Kuo paprasčiau, tuo geriau.
Užsisakėme iš viešbučio kavinės.
Valgėme ant lovos. 

 

Du mūsų bendrakeleiviai, kurių lagaminai po skrydžio dingo, turėjo nusipirkti viską, ko jiems reikia kelionei į Himalajus. Pamestų lagaminų istorija tęsėsi visą kelionę, nes oro uosto darbuotojai, pagaliau radę iš Maskvos atsiųstus daiktus, niekaip negalėjo mūsų pagauti, nes kiekvieną naktį ir dieną buvome vis kitoje Himalajų vietoje. Pamestus daiktus draugai atgavo tik nusileidę iš kalnų ir apsistoję vienoje vietoje bent truputį ilgesniam laikui. Bet vėliau jie juokėsi iš šios istorijos ir dar gavo piniginę kompensaciją už pamestus daiktus.

 

Delio turguje parduodamos dievybės iš juodo akmens

Įėjimas į viešbutį, kuriame nakvojome.
Laukiame kol visi susirinks ir keliausime į traukinių stotį.

Peizažas, žvelgiant nuo įėjimo į viešbutį

Taigi, dieną praleidome gulinėdami ant patogios, naujos ir švarios (!) viešbučio lovos, žvalgydamiesi turguje, ieškodami geriausios vietos išsikeisti pinigus, derėdamiesi, bandydami priversti save ką nors suvalgyti, snausdami, juokdamiesi iš savęs ir bandydami suprasti, kad mes iš tikrųjų ir vėl grįžome į Indiją. Pagaliau.

 

Stebuklingas traukinys

Vėlai vakare turėjome išvykti iš kitos, ne tos, prie kurios apsistojome, (pasirodo…) Delio traukinių stoties į Himalajų pradžią – Haridvarą. Vos tilpę su visais daiktais į rikšas, per vakaro triukšmą, eismą ir virte verdantį Delio gyvenimą nudardėjome stoties link. Ten traukinio laukėme maždaug valandą, kadangi atvykome vėliau. Dėl viso pikto, nes daugybę kartų pasimokėme, kad Indijoje nutinka visko, tad nesiryžome rizikuoti. Norėjome važiuoti tolyn nuo Delio tokio, kokį pamatėme. Tiesa, žinau, kad Delis – labai įvairiapusiškas miestas ir vieniems pasiseka pamatyti jo gerąsias, gražiąsias ir labiau įkvepiančias puses. Tikiuosi, ateityje pavyks pamatyti ir man.

 

Traukinių stotis ir mūsų žiūrovai.
Pasirodymo nerengėme, tiesiog buvome ten vieninteliai baltieji.
Indai nesikuklindami stebi tai, kas jiems įdomu, jie nebando to slėpti, kas ir vargina, bet taip pat yra žavu.
Nuoširdus paprastumas visada žavi.

Draugai ir bendrakeleiviai Justina su Arminu

Prieš lipant į traukinį, draugas perspėjo, kad reikės tai padaryti labai greitai, nes šioje stotyje traukinys stovės labai trumpai. Įspėjo ir dėl to, kad būtina įlipti į vagoną, kuriame įsigijai bilietus, kitaip į traukinį gali neįleisti arba kilti kitokių nesklandumų. Žodžiu, viskas, pasirodo, ne taip paprasta.

Traukiniui artėjant, jau laukėme vietose, kurios buvo nurodytos kaip mūsų vagonų sustojimo vietos. Deja, reikiami vagonai ten nesustojo ir, apsikrovus daugybe sunkių daiktų, nuo kurių jau linko nugara, teko greitai bėgti ir gaudyti reikiamą vagoną bei staigiai į jį šokti. Spėjome. Bet buvo labai juokinga. Vėliau, kai jau atbėgome. Prieš tai buvo tiesiog fiziškai sunku.

 

Traukinyje netrūko tvarkos sergėtojų – pareigūnų (gal net karininkų) su ginklais

 

Tapome traukinio įžymybėmis. Keturiese važiavome viename vagone, šeši kiti bendrakeleiviai pateko į kitas traukinio vietas, bet daugiau baltųjų visame traukinyje nematėme. Tikėtina, todėl, kad keliavome ne pačios prasčiausios klasės vagonais, o sekančios po prasčiausios – daugeliui keliavusių Indijoje žinomais pavadinimu sleeper. Prasčiausios, pigiausios klasės vagonuose nėra nei kėdžių nei gultų, nieko. Vagonas – tuščia erdvė, o žmonės susigrūdę sėdi arba stovi ant grindų – kaip pasiseka.

Bilietai kainavo neįtikėtinai pigiai. Atrodo, už dešimties žmonių visos nakties kelionės bilietus sumokėjome 16eur. Tiesa, gauti bilietus kelionei traukiniu Indijoje, pasirodo, ne taip paprasta. Pirkome juos labai iš anksto ir iki paskutinės minutės nebuvome tikri, ar mūsų vietos nebus užimtos. Nes būna visko…

Kadangi traukinyje baltųjų daugiau nebuvo, beveik visiems aplink mus esantiems ar pro mus praeinantiems indams buvo labai įdomu ir smagu į mus žiūrėti. Kartais jie šypsodavosi, kartais tiesiog smalsiai stebėdavo ar bandė užkalbinti. Tikėtina, kai kurie baltus veidus matė pirmą kartą, nes buvo ir vėliau, kaimeliuose į traukinį įlipusių vaikų, kurie į mus žiūrėjo tiesiog išsižioję. Kai kurių žvilgsniai trikdė, ypač vyrų, žiūrinčių į mus su drauge. Tad visaip bandėme pasislėpti ir kuo mažiau rodytis. Tiesa, tai realizuoti buvo sunku, nes gultai nebuvo atskirti vieni nuo kitų nei durimis, nei užuolaidėlėmis.

 

Daiktus prie savęs priglaudęs, juos saugantis Darius

 

Tokios klasės vagonai atrodo…..nekaip. Kvepia dar prasčiau. Nors gulima ant gultų, jie labai siauri ir gana trumpi. Nors nesu aukšta, visiškai išsitiesti gulte man nepavyko. Viskas aplipę storu tamsių dulkių sluoksniu. Kadangi su Dariumi miegojome ant viršutinių gultų, šalia mūsų galvų visą naktį sukosi apdulkėję ir labai triukšmingi ventiliatoriai. Vietoje langų – grotos, per kurias pučia vėjas, o, sustojus stotyse, pasklinda nekoks kvapas, nes bėgius dauguma laiko tualetu. Į traukinio tualetą nueiti visą naktį taip ir nedrįsau, nes jo kvapą ir taip jaučiau visame traukinyje.

Neklauskite, nes keliauti tokios klasės vagonais buvo ne mūsų mintis, tiesiog, niekada nekeliavę Indijos traukiniais, nežinojome kaip ir ką rinktis, todėl leidome tai organizuoti kitiems. Kitą kartą šios klasės vagone keliauti savo noru neketiname. Tik įlipę, nedelsdami užsiėmėme savo vietas-gultus, kad jų nespėtų užimti kas nors kitas ir bandėme nuolankiai susitaikyti su tos nakties likimu.

Kiekvieną kartą pro mus praeidami darbuotojai: kontrolieriai ir policininkai ar karininkai įspėdavo (tik mus, baltuosius) labai atidžiai saugoti savo daiktus. Ir anksčiau girdėjome apie traukiniuose besidarbuojančius vagis, bet tie įspėjimai ragino būti dar budresniems. O juk kažkaip reikėjo pamiegoti… Nes kita diena buvo numatyta aktyvi.

,,Sleeper“ klasės traukinio vagonas, kuriuo keliavome

 

Taigi įsitaisėme ant gultų, prieš tai pririšę savo kuprines prie geležinių traukinio detalių ir padėję ant jų galvas. Kiekvieną kartą traukiniui sustojus, stebėdavome, ar niekas neketina mūsų apvogti (Indijoje didžioji dauguma mano, kad jeigu tu – baltos spalvos, esi turtingas ir turi vertingų daiktų). Tiesa, ketinančių, įdėmiai apžiūrinėjančių kaip gulime ir ką su savimi turime, buvo. Pamatę, kad nemiegame, jie atsitraukdavo.

Atsiguliau, apsiklojau Delyje įsigyta šilta skara ir per ausines klausiau mantrų – taip pamažu sugebėjau nurimti ir bent truputį atsipalaiduoti ir porą valandų numigti, nekreipdama dėmesio į garsus, kvapus ir žvilgsnius. Ir visgi, nekantriai laukiau šios kelionės traukiniu pabaigos.

Čia dar prieš klausant mantrų, tik atsigulus ir bandant priprasti.
Vėliau jau galėjau šypsotis.

Kompanija.

Auštant rytui, vaidinti, kad miegu, jau nebenorėjau, tad, susitvarkiusi daiktus, nusileidau žemyn, ant apatinio gulto pas draugus. Susėdę stebėjome pro šalį plaukiančius laukus, kaimelius, palmes, upes… Pagaliau nutolome nuo chaotiško didmiesčio ir artėjome prie mažesnių Indijos gyvenviečių, arčiau gamtos ir kalnų – išsvajotųjų Himalajų. Kelionė traukiniu turėjo tuoj baigtis, o mes supratome galintys prisitaikyti prie visokių sąlygų. O ką daugiau daryti? Važiuojame toliau.

Po truputį išniro Himalajų papėdės miestelio – Haridvaro statiniai. Švietė saulė. Aušo nauja diena, o galvojau tik apie tai, kur galėsiu numigti.

Atvykome!

Aukštam mano Dariui ant gulto buvo dar mažiau vietos…
Didžioji dauguma indų – žemesni už mus.

 

Pasakojimą tęsiu kituose dienoraščio įrašuose.

Pirmą įrašų apie Himalajų kelionę dalį skaitykite čia.

 

2 komentarų - “HIMALAJAI – nelaukta Delio pusė ir nakties išbandymai traukinyje (2 dalis)

  • Asta

    Sveiki. Su vyru vykstame porai savaičių į Indiją. Abu praktiškai nekalbame angliškai. Ar oro uoste praeinant patikrą labai kažko klausinėja, dėl ko galime patirti stiprių nepatogumų? Ko jie gali mūsų klausti? Ačiū už atsakymą.

    Atsakyti
    • Darna

      Sveiki! Visų pirma, kaip puiku, kad keliaujate į Indiją 🙂 Linkime įsimintinos, sklandžios ir įkvepiančios kelionės! Kiek prisimename, oro uoste kažkokių nesklandumų nebuvo ir nelabai ten kas klausinėja, įprastos procedūros, kaip ir visur. Bet kas čia žino, kiekviena situacija skirtinga, tad nelabai galime patarti. Visgi, tikriausiai problemų kilti neturėtų. Juk keliautojai nebūtinai turi kalbėti angliškai 🙂 Bet kokiu atveju, viskas bus gerai! Dar kartelį – gero kelio jums!
      Pokalbio pabaiga
      Parašyk žinutę…

      Atsakyti

Rašykite žinutę

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *